Žydų gelbėtojai
Tekorienė Regina
G.PERIENĖ
JŲ NEGALIMA UŽMIRŠTI
Esu viena iš nedaugelio laimingųjų, kuriems pavyko išsigelbėti iš mirties stovyklos okupacijos metu. Pabėgau iš Kauno geto 1943 m. lapkričio mėn., ir iki Tarybų Lietuvos išvadavimo, slapstydamasi su vaikais, perėjau aštuonias vietas. Sutikau visą eilę žmonių – inteligentų ir darbininkų, kurių kilnumo, humaniškumo, pasiaukojimo aš niekuomet neužmiršiu. Tai buvo jautrių sielų ir drąsių širdžių žmonės, kurie hitlerinių žvėrių siautėjimo dienomis rodė tikrą žmoniškumo pavyzdį. Kadangi apie visus, kurie prisidėjo prie mano šeimos išgelbėjimo, smulkiai nerašysiu, tai nors paminėsiu juos ir tuo pačiu pateiksiu jiems viešai mano ir mano šeimos širdingiausią padėką. Štai jie, šie tikrieji žmonės: biologijos mokslų kandidatė Natalija Likevičienė, Bronė ir Kazys Krikščiukaičiai, velionė Ona Vasiliauskaitė, Jonas Teišerskis, velionis profesorius Matulevičius, gydytoja Luinienė, agronomas Ibenskis, Antanas Tekorius, Jasiukaitienė, Lidija Naglytė, Balys Petrašiūnas, kunigai Paukštys ir Borevičius.
Natalijos Likevičienės prieš karą nepažinojau. Jau būdama gete girdėjau, kad ji visas savo jėgas skiria fašistinių budelių persekiojamiems žmonėms išgelbėti. Ir štai, kai atsidūriau už geto ribų su 5 metų sūneliu visai beviltiškoje padėtyje, neturėdama kur dėtis ir net negalėdama grįžti į getą, nutariau į ją kreiptis pagalbos.
Vieną 1943 m. gruodžio mėnesio vakarą peržengiau Likevičių namų slenkstį. Aš tik pasakiau keletą žodžių apie savo padėtį ir tuojau buvau priimta kaip sena pažįstama, kaip sesuo. Natalija mane su vaiku priglaudė ir nuo tos dienos iki pat išsivadavimo mus globojo, rūpinosi mumis ir visokeriopai padėdavo. Man vis atrodydavo, kad Likevičių butas skirtas ne jų šeimai, ne jų vaikučiams, o tiems nelaimingiesiems, kuriuos Natalija gelbėjo. Nustatyta namuose tvarka, visas šeimos gyvenimo grafikas buvo subordinuoti pirmiausia „svečiams”, jų patogumui, jaukumui ir saugumui. N. Likevičienės butas buvo „tranzitinė būstinė”. Čia žmonės sustodavo neilgam, laikinai, kol surasdavo saugesnes vietas. Natalija palaikydavo ryšius ir su partizanais. Dėl to jos butas mažame mediniame name Jankaus gatvėje nebuvo pakankamai saugus. Be to, ji dirbo svarbų darbą, todėl tokiais gyventojais, kokie buvome mes, nereikėjo ilgainiui ją apkrauti.
Ne tik butas, bet ir darbovietė – Veterinarijos akademija – buvo Natalijos panaudoti šiam kilniam reikalui. Veterinarijos akademijos rūmuose šaunioji Likevičienė keturis mėnesius išlaikė savo kolegę ir tokiu būdu ją išgelbėjo.
Natalija laukė kūdikio, bet joks darbas, susijęs su nelaimingųjų gelbėjimu, nebuvo jai per sunkus. Ji vaikštinėdavo per žmones, važinėjo į kaimus, ieškodama vietų vaikučiams ir suaugusiems pabėgėliams iš geto apgyvendinti. Suradusi vietas, pati juos ten išlydėdavo.
Vytautas Likevičius, Natalijos vyras, aktyviai padėdavo savo žmonai. Jis išvežiodavo žmones, kai kelionė būdavo ilgesnė, kai reikėdavo važiuoti kur nors toliau.
Net N. Likevičienės auklėtinė Petrė Rudzevičiūtė (dabar Aukštakienė), 13 metų mergaitė, ir ta buvo įtraukta į darbą. Kad nebūtų kaimynams įtartinas padidėjęs Likevičių buto lankomumas, judėjimas, reikėjo sudaryti tam tikrą visuomenės nuomonę apie „svečius”. Ir štai Petrė, Natalijos pamokyta, pasakodavo kaimynėms smalsuolėms visokias istorijas apie „svečius”, kad pateisintų jų buvimą.
Natalija visuomet būdavo poste, visuomet rami ir drąsi, visuomet pasiruošusi, nežiūrint pavojaus, padėti.
Taip pasiaukojamai ir atsidavusiai dirbdama savo kilnų darbą, Natalija Likevičienė pati išsaugojo ir prisidėjo prie keturiolikos žmonių gyvybių išgelbėjimo.
Noriu papasakoti apie paprastą lietuvių tautos dukrą Kotryną Joneikytę. Jos butas taip pat buvo „tranzitinė vieta”. Pas ją atvesdavo žmones trumpam laikui, kartais tik vienai nakčiai. Man teko pas ją gyventi apie dešimt dienų. Kotrynėlei, taip mes ją vadindavome, pranešdavo, kad štai tokiu tai laiku ateis žmogus pernakvoti. Ir Kotrynėlė pradėdavo ruoštis taip, lyg ji lauktų brangių svečių. Ruošdavo vakarienę, lovą, pervilkdama baltinius. Į mano pastabą, kad be reikalo ji taip daro, – juk žmogus ateis tik vienai nakčiai, gal jis net nenusirengs, greičiausiai visą naktį prasėdės ir vos auštant, kai tik baigsis komendanto valanda, išeis, – ji man atsakydavo:
– Jeigu turėtų ateiti vienai nakčiai mano sesuo arba kas nors, esantis normalioje padėtyje, aš to nedaryčiau. Bet aš laukiu žmogaus, kurio vadinamieji ponai „nugalėtojai” ir jų gerbėjai nelaiko žmogumi, todėl aš noriu pabrėžti, kiek jis man brangus, parodyti, kiek aš jį gerbiu.
Šiauliuose atsidūriau 1944 m. vasario mėnesį, atlydėta Bronislovo Gotauto. Kadangi mums numatyta vieta jau buvo užimta, vėl patekome su sūneliu į beviltišką padėtį – svetimame mieste, be jokių ryšių, be lėšų ir dar su vaiku. Pagal tarnaičių ir bernų maklerės, su kuria mane supažindino Bronislovas Gotautas, nurodymus, vaikštinėdavau per žmones, ieškodama darbo, vietos. Ir štai dar sūnelis susirgo. Dėl ypatingai sunkių mūsų gyvenimo sąlygų paprastas gripas jam ilgai nepraėjo, ir laikėsi aukšta temperatūra. Išvažiuojant iš Kauno, man buvo nurodyta, kad kritišku momentu kreipčiausi į kunigą Borevičių. Per jį radau kelią pas Jasiukaitienę, agronomą Ibenskį, gydytoją Luinienę ir kitus, kurie Šiauliuose sudarė tam tikrą gelbėjimo centrą.
Mano sūnelį gydytoja Luinienė priėmė į Šiaulių vaikų ligoninę, nors jis yra ryškiai semitiškas tipas. Ši puiki moteris buvo pavertusi ligoninę „tranzitine būstine” Šiaulių geto vaikučiams ir juos ten laikydavo, kol surasdavo tinkamas vietas.
Ligoninėje gydytoja Luinienė turėjo savo aktyvą – vieną jauną gydytoją, dvi medicinos seseles ir slaugę. Deja, jų pavardžių nežinau.
1943 metų pabaigoje aš gyvenau Žemuosiuose Amaliuose pas velionę Oną Vasiliauskaitę. Tuo laiku įvyko garsus 64 kalinių pabėgimas iš IX forto. Fašistai siuto. Šis įvykis sukrėtė fašistus. Visose Kauno apylinkėse vyko gaudynės ir kratos.
Vasiliauskaitės namelis stovėjo prie pat miško ir galėjo tapti kratos objektu. Būtinai reikėjo kelioms dienoms pasišalinti. Bronislovas Gotautas atskubėjo ir pranešė man apie pavojų, nurodydamas šeimą, kur galima kreiptis prieglobsčio. Tai buvo Verbliauskai, gyvenę Aukštuosiuose Amaliuose prie Kauno. Matyt, ir šie žmonės laikė savo duris atdaras nelaimingiesiems, persekiojamiesiems. Jie mane priglaudė. Ten radau dar dvi moteris iš geto.
Agronomo Ibenskio nurodymu, kreipiausi į jo svainį Joną Teišerskį, kuris gyveno Pamūšyje, prašydama prieglobsčio. J. Teišerskis apie mano atvykimą nebuvo perspėtas, bet išklausęs manęs ir sužinojęs apie mano padėtį, iš karto sutiko priglausti mus su sūneliu. Aš atvažiavau ir stojau „dirbti” namų ruošos darbininke. Man buvo sukurta įdomi romantiška biografija. Aš buvau paprasta tarnaitė ir, dirbdama geruose namuose, prasilavinau ir ištekėjau už inteligento, bet, kadangi mano vyras buvo suimtas, tai aš vėl priversta grįžti prie senos profesijos…
Dėl savo geraširdiškumo ir humaniškumo J. Teišerskis net saugumo dėlei man neleido atlikti visos namų ruošos ir, reikalui esant, padėti ir lauko darbuose. Jis buvo tos nuomonės, kad man reikalingas poilsis, ramybė, kad mano jėgos išsemtos, kad aš jokiu būdu nedirbčiau. Jis buvo nutaręs sudaryti man sanatorines sąlygas ir, kiek leido aplinkybės, tai darė.
J. Teišerskio namuose mes su sūneliu ir sulaukėme išsivadavimo. Teišerskis išgelbėjo gyvybę ne tik mums. Karo pradžioje jis gyveno Pašvitinyje. Sušaudžius Žeimelyje visus žydus, pas jį atbėgo išlindusi iš duobės iš po lavonų penkiolikos metų mergaitė. J. Teišerskis ją išgelbėjo.
Štai ką aš turėjau papasakoti apie tuos taurius mūsų Tėvynės sūnus ir dukras, kurie rizikavo savo ir savo šeimų gyvybe, atlikdami žmogaus pareigas.
Iš: "Ir be ginklo kariai", sudarytoja S.Binkienė, leidykla "Mintis", Vilnius, 1967
JŲ NEGALIMA UŽMIRŠTI
Esu viena iš nedaugelio laimingųjų, kuriems pavyko išsigelbėti iš mirties stovyklos okupacijos metu. Pabėgau iš Kauno geto 1943 m. lapkričio mėn., ir iki Tarybų Lietuvos išvadavimo, slapstydamasi su vaikais, perėjau aštuonias vietas. Sutikau visą eilę žmonių – inteligentų ir darbininkų, kurių kilnumo, humaniškumo, pasiaukojimo aš niekuomet neužmiršiu. Tai buvo jautrių sielų ir drąsių širdžių žmonės, kurie hitlerinių žvėrių siautėjimo dienomis rodė tikrą žmoniškumo pavyzdį. Kadangi apie visus, kurie prisidėjo prie mano šeimos išgelbėjimo, smulkiai nerašysiu, tai nors paminėsiu juos ir tuo pačiu pateiksiu jiems viešai mano ir mano šeimos širdingiausią padėką. Štai jie, šie tikrieji žmonės: biologijos mokslų kandidatė Natalija Likevičienė, Bronė ir Kazys Krikščiukaičiai, velionė Ona Vasiliauskaitė, Jonas Teišerskis, velionis profesorius Matulevičius, gydytoja Luinienė, agronomas Ibenskis, Antanas Tekorius, Jasiukaitienė, Lidija Naglytė, Balys Petrašiūnas, kunigai Paukštys ir Borevičius.
Natalijos Likevičienės prieš karą nepažinojau. Jau būdama gete girdėjau, kad ji visas savo jėgas skiria fašistinių budelių persekiojamiems žmonėms išgelbėti. Ir štai, kai atsidūriau už geto ribų su 5 metų sūneliu visai beviltiškoje padėtyje, neturėdama kur dėtis ir net negalėdama grįžti į getą, nutariau į ją kreiptis pagalbos.
Vieną 1943 m. gruodžio mėnesio vakarą peržengiau Likevičių namų slenkstį. Aš tik pasakiau keletą žodžių apie savo padėtį ir tuojau buvau priimta kaip sena pažįstama, kaip sesuo. Natalija mane su vaiku priglaudė ir nuo tos dienos iki pat išsivadavimo mus globojo, rūpinosi mumis ir visokeriopai padėdavo. Man vis atrodydavo, kad Likevičių butas skirtas ne jų šeimai, ne jų vaikučiams, o tiems nelaimingiesiems, kuriuos Natalija gelbėjo. Nustatyta namuose tvarka, visas šeimos gyvenimo grafikas buvo subordinuoti pirmiausia „svečiams”, jų patogumui, jaukumui ir saugumui. N. Likevičienės butas buvo „tranzitinė būstinė”. Čia žmonės sustodavo neilgam, laikinai, kol surasdavo saugesnes vietas. Natalija palaikydavo ryšius ir su partizanais. Dėl to jos butas mažame mediniame name Jankaus gatvėje nebuvo pakankamai saugus. Be to, ji dirbo svarbų darbą, todėl tokiais gyventojais, kokie buvome mes, nereikėjo ilgainiui ją apkrauti.
Ne tik butas, bet ir darbovietė – Veterinarijos akademija – buvo Natalijos panaudoti šiam kilniam reikalui. Veterinarijos akademijos rūmuose šaunioji Likevičienė keturis mėnesius išlaikė savo kolegę ir tokiu būdu ją išgelbėjo.
Natalija laukė kūdikio, bet joks darbas, susijęs su nelaimingųjų gelbėjimu, nebuvo jai per sunkus. Ji vaikštinėdavo per žmones, važinėjo į kaimus, ieškodama vietų vaikučiams ir suaugusiems pabėgėliams iš geto apgyvendinti. Suradusi vietas, pati juos ten išlydėdavo.
Vytautas Likevičius, Natalijos vyras, aktyviai padėdavo savo žmonai. Jis išvežiodavo žmones, kai kelionė būdavo ilgesnė, kai reikėdavo važiuoti kur nors toliau.
Net N. Likevičienės auklėtinė Petrė Rudzevičiūtė (dabar Aukštakienė), 13 metų mergaitė, ir ta buvo įtraukta į darbą. Kad nebūtų kaimynams įtartinas padidėjęs Likevičių buto lankomumas, judėjimas, reikėjo sudaryti tam tikrą visuomenės nuomonę apie „svečius”. Ir štai Petrė, Natalijos pamokyta, pasakodavo kaimynėms smalsuolėms visokias istorijas apie „svečius”, kad pateisintų jų buvimą.
Natalija visuomet būdavo poste, visuomet rami ir drąsi, visuomet pasiruošusi, nežiūrint pavojaus, padėti.
Taip pasiaukojamai ir atsidavusiai dirbdama savo kilnų darbą, Natalija Likevičienė pati išsaugojo ir prisidėjo prie keturiolikos žmonių gyvybių išgelbėjimo.
Noriu papasakoti apie paprastą lietuvių tautos dukrą Kotryną Joneikytę. Jos butas taip pat buvo „tranzitinė vieta”. Pas ją atvesdavo žmones trumpam laikui, kartais tik vienai nakčiai. Man teko pas ją gyventi apie dešimt dienų. Kotrynėlei, taip mes ją vadindavome, pranešdavo, kad štai tokiu tai laiku ateis žmogus pernakvoti. Ir Kotrynėlė pradėdavo ruoštis taip, lyg ji lauktų brangių svečių. Ruošdavo vakarienę, lovą, pervilkdama baltinius. Į mano pastabą, kad be reikalo ji taip daro, – juk žmogus ateis tik vienai nakčiai, gal jis net nenusirengs, greičiausiai visą naktį prasėdės ir vos auštant, kai tik baigsis komendanto valanda, išeis, – ji man atsakydavo:
– Jeigu turėtų ateiti vienai nakčiai mano sesuo arba kas nors, esantis normalioje padėtyje, aš to nedaryčiau. Bet aš laukiu žmogaus, kurio vadinamieji ponai „nugalėtojai” ir jų gerbėjai nelaiko žmogumi, todėl aš noriu pabrėžti, kiek jis man brangus, parodyti, kiek aš jį gerbiu.
Šiauliuose atsidūriau 1944 m. vasario mėnesį, atlydėta Bronislovo Gotauto. Kadangi mums numatyta vieta jau buvo užimta, vėl patekome su sūneliu į beviltišką padėtį – svetimame mieste, be jokių ryšių, be lėšų ir dar su vaiku. Pagal tarnaičių ir bernų maklerės, su kuria mane supažindino Bronislovas Gotautas, nurodymus, vaikštinėdavau per žmones, ieškodama darbo, vietos. Ir štai dar sūnelis susirgo. Dėl ypatingai sunkių mūsų gyvenimo sąlygų paprastas gripas jam ilgai nepraėjo, ir laikėsi aukšta temperatūra. Išvažiuojant iš Kauno, man buvo nurodyta, kad kritišku momentu kreipčiausi į kunigą Borevičių. Per jį radau kelią pas Jasiukaitienę, agronomą Ibenskį, gydytoją Luinienę ir kitus, kurie Šiauliuose sudarė tam tikrą gelbėjimo centrą.
Mano sūnelį gydytoja Luinienė priėmė į Šiaulių vaikų ligoninę, nors jis yra ryškiai semitiškas tipas. Ši puiki moteris buvo pavertusi ligoninę „tranzitine būstine” Šiaulių geto vaikučiams ir juos ten laikydavo, kol surasdavo tinkamas vietas.
Ligoninėje gydytoja Luinienė turėjo savo aktyvą – vieną jauną gydytoją, dvi medicinos seseles ir slaugę. Deja, jų pavardžių nežinau.
1943 metų pabaigoje aš gyvenau Žemuosiuose Amaliuose pas velionę Oną Vasiliauskaitę. Tuo laiku įvyko garsus 64 kalinių pabėgimas iš IX forto. Fašistai siuto. Šis įvykis sukrėtė fašistus. Visose Kauno apylinkėse vyko gaudynės ir kratos.
Vasiliauskaitės namelis stovėjo prie pat miško ir galėjo tapti kratos objektu. Būtinai reikėjo kelioms dienoms pasišalinti. Bronislovas Gotautas atskubėjo ir pranešė man apie pavojų, nurodydamas šeimą, kur galima kreiptis prieglobsčio. Tai buvo Verbliauskai, gyvenę Aukštuosiuose Amaliuose prie Kauno. Matyt, ir šie žmonės laikė savo duris atdaras nelaimingiesiems, persekiojamiesiems. Jie mane priglaudė. Ten radau dar dvi moteris iš geto.
Agronomo Ibenskio nurodymu, kreipiausi į jo svainį Joną Teišerskį, kuris gyveno Pamūšyje, prašydama prieglobsčio. J. Teišerskis apie mano atvykimą nebuvo perspėtas, bet išklausęs manęs ir sužinojęs apie mano padėtį, iš karto sutiko priglausti mus su sūneliu. Aš atvažiavau ir stojau „dirbti” namų ruošos darbininke. Man buvo sukurta įdomi romantiška biografija. Aš buvau paprasta tarnaitė ir, dirbdama geruose namuose, prasilavinau ir ištekėjau už inteligento, bet, kadangi mano vyras buvo suimtas, tai aš vėl priversta grįžti prie senos profesijos…
Dėl savo geraširdiškumo ir humaniškumo J. Teišerskis net saugumo dėlei man neleido atlikti visos namų ruošos ir, reikalui esant, padėti ir lauko darbuose. Jis buvo tos nuomonės, kad man reikalingas poilsis, ramybė, kad mano jėgos išsemtos, kad aš jokiu būdu nedirbčiau. Jis buvo nutaręs sudaryti man sanatorines sąlygas ir, kiek leido aplinkybės, tai darė.
J. Teišerskio namuose mes su sūneliu ir sulaukėme išsivadavimo. Teišerskis išgelbėjo gyvybę ne tik mums. Karo pradžioje jis gyveno Pašvitinyje. Sušaudžius Žeimelyje visus žydus, pas jį atbėgo išlindusi iš duobės iš po lavonų penkiolikos metų mergaitė. J. Teišerskis ją išgelbėjo.
Štai ką aš turėjau papasakoti apie tuos taurius mūsų Tėvynės sūnus ir dukras, kurie rizikavo savo ir savo šeimų gyvybe, atlikdami žmogaus pareigas.
Iš: "Ir be ginklo kariai", sudarytoja S.Binkienė, leidykla "Mintis", Vilnius, 1967