Žydų gelbėtojai
Teišerskis Jonas
Trys liudijimai
Chaimas BARGMANAS
Kai sužinojau šią neįprastą istoriją, pasiryžau žūtbūt atskleisti ją visuomenei, tačiau turėjo prabėgti keleri metai, kol subrendau šiai misijai. Apie savo kelionę į Žagarę ir Pašvitinį galėčiau papasakoti daug, bet tegul kalba dokumentai.
Pirmasis liudijimas
Aš, Marijona Tiesnesienė, gimiau 1924 10 07 Pakruojo rajone, Pašvitinio miestelyje. Vaikystėje buvau Mera Šneiderytė. Mano tėvas Israelis (Srolis) Šneideris vertėsi smulkia prekyba žemės ūkio produktais. Mama, Sara Šneider, buvo namų šeimininkė. Šeimoje dar buvo sūnus Judelis. Naciams okupavus Lietuvą, mes visi buvome įkalinti Žagarės gete.
Tėvas netrukus pabėgo iš geto. Jis buvo visai nepanašus į žydą. Jo tolesnio likimo aš nežinau. Mama ir brolis žuvo Žagarės gete.
Šaudant žydus Žagarės miesto aikštėje, prie manęs priėjo vienas iš žydšaudžių – Vladas Beleckas. Aš jį prisiminiau dar iš prieškario laikų – jis atvažiuodavo į Pašvitinį demonstruoti kino filmų – buvo kino mechanikas. V. Beleckas liepė man eiti ir sakyti, kad esu lietuvė. Tą patį V. Beleckas pareiškė ir savo vadui leitenantui. Buvau atiduota Žagarės policijos viršininko pavaduotojui Kaziui Liutikui – „kol viskas paaiškės“.
Mane apgyvendino dideliame K. Liutiko bute Žagarėje. Kazys Liutikas ir jo žmona Justina su manimi elgėsi padoriai, tačiau netrukus Pašvitinio akušerė Šukienė oficialiai pareiškė, kad aš esu žydė ir ji prisimenanti mano gimimą. Mane uždarė į Žagarės policijos daboklę.
Liutikai du kartus per dieną atnešdavo man maisto. Dienos metu leisdavo, sargybinio saugomai, išeiti ir pabūti vienai vidurinės mokyklos klasėje. Kartą, man sėdint ant klasės palangės, prie manęs priėjo kunigas Kazys Kavaliauskas. Aš jam viską papasakojau. Kunigas Kavaliauskas paklausė, ką pažįstu Pašvitinyje. Išvardijau Navickus, Beleckus, kunigą Teišerskį ir kitus. Kavaliauskas žadėjo susisiekti su Pašvitiniu ir pasistengti man padėti.
Po septynių parų arešto į daboklę atėjo kunigas Kavaliauskas su Liutikais ir pasiėmė mane iš ten. Kitą rytą buvau išvežta į Liutikų ūkį, esantį Strėlių kaime, 4 km nuo Žagarės. Jie man pasakė, kad, Pašvitinio kunigui Teišerskiui padedant, surado Pašvitinyje žmones, kurie paliudys mano lietuvišką kilmę.
Neilgai trukus buvau atvežta vienai dienai iš kaimo į Žagarę susitikti su Ona Navickiene, kuri sutiko pripažinti mane savo nesantuokine dukra, kurią dėl sunkios materialinės padėties vos gimusią atidavė žydų Šneiderių šeimai. Liutikai davė Navickienei rūbų.
1942 m. vasario mėnesį Joniškyje įvyko teismas. Jame liudijo Ona Navickienė (ji atvyko su dukra Stase Navickaite-Virbickiene, dabar Motiejūniene) ir mūsų kaimynė Pašvitinyje Beleckienė, kuri teigė, kad priėmė Onos Navickienės gimdymą (kai ši tariamai pagimdė mane). Kunigas Teišerskis teigė, kad 1924 metais jis pakrikštijo Onos Navickienės atneštą mergaitę (t. y. mane). Teismas pripažino, kad esu lietuvė – Marijona Navickaitė – ir paskyrė Liutikus mano oficialiais globėjais. Tiesioginis pavojus mano gyvybei praėjo.
Gyvendama pas Liutikus susipažinau su jų kaimynu latviu Karoliu Tiesnesiu, už kurio 1944 m. pavasarį ištekėjau (santuoką užregistravome civilinę). Netrukus mums gimė dukra Irena, paskui dar trys vaikai: Nijolė, Edmundas ir Irmantas.
Iki 1979 metų (išėjimo į pensiją) dirbau kolūkyje. Mano vyras Karolis mirė 1993 metais ir palaidotas Žagarės latvių kapinėse. Šiuo metu gyvenu Žvelgaičių kaime, kuris faktiškai yra Žagarės miesto dalis.
Savo išgyvenimais pasidalijau su laikraščio „Šiaulių kraštas“ žurnalistu Vytautu Gaižausku, kuris paskelbė straipsnį 1997 metų balandžio 25 dienos laikraščio numeryje.
Marijona TIESNESIENĖ
Žagarė, 1999 09 08
Antrasis liudijimas
Aš, Stanislava Motiejūnienė. Mano mergautinė pavardė Navickaitė. Gimiau 1922 01 13 Tūbinių kaimelyje už trijų kilometrų nuo Pašvitinio, Joniškio apskrityje (dabar – Pakruojo rajonas). Mano tėvas Edvardas Navickas žuvo, kai man tebuvo septyni mėnesiai. Mane užaugino mama Ona Navickienė. Šeimoje dar augo sūnus Jonas ir dukra Ona. Aš buvau jauniausia šeimoje.
1941 m. rudenį mus su mama iškvietė pokalbiui Pašvitinio klebonas kunigas Teišerskis. Jis pasakė, kad reikia gelbėti mūsų kaimynų Šneiderių dukrą Merą ir klausė, ar mama nesutiktų pripažinti Merės savo nesantuokine dukra. Mano mama sutiko tai padaryti. Aš tam irgi neprieštaravau.
Mums sutikus, kun. Teišerskis paklausė, kas iš kaimynų galėtų tai paliudyti. Mama nurodė kaimynę Mortą Beleckienę, kuri galėtų sakyti buvus pribuvėja prie gimdymo. Netrukus įvyko ir antrasis pasitarimas pas kunigą Teišerskį, kuriame dalyvavo ir Morta Beleckienė.
1942 m. vasario mėn. Joniškyje įvyko teismas. Ten dalyvavome mudvi su mama, Morta Beleckienė bei kunigas Teišerskis. Į teismą mus savo vežimu iš Pašvitinio atvežė Mortos Beleckienės vyras Bronius, kuris mūsų paslapties nežinojo (nežinojo šios paslapties nei mano brolis Jonas, nei sesuo Ona).
Mano mama teisme sakė, kad draugavo su vienu „zimagoru“ (grioviakasiu) ir paskui gimė dukra, kurią negalėdama išmaitinti (buvo našlė) atidavė auginti kaimynystėje gyvenančiai žydų Šneiderių šeimai.
Morta Beleckienė paliudijo, kad ji dalyvavo gimdant ir priėmė Onos Navickienės dukrą. Kunigas Teišerskis patvirtino krikštijęs Marijoną Navickaitę ir žinojęs, kad ji atiduodama auginti žydų šeimai. Teismas nusprendė, kad Mera Šneiderytė yra ne žydė, o lietuvė – Marijona Navickaitė. Jaunos merginos gyvybė buvo išgelbėta.
Karo metais esu aplankiusi Merą Šneiderytę, kuri gyveno prie Žagarės pas Liutikus. Buvau pas juos apie mėnesį. Visi aplinkiniai galvojo, kad mes esame dvi seserys. Daug kas taip galvoja ir iki šiol…
Stanislava MOTIEJŪNIENĖ
Pašvitinys, 1999 09 08
Trečiasis liudijimas
Aš, Algirdas Beleckas, gimiau 1932 metais Pašvitinio miestelyje (dabar Pakruojo rajonas). Mano tėvas Bronislavas Beleckas gimė 1905 metais Pikelių kaime, Linkuvos valsčiuje. Jis turėjo du vežimus – parveždavo prekes miestelio prekybininkams. Mirė 1983 metais.
Mano motina – Morta Beleckienė (merg. pavardė Indrulytė) gimė 1905 metais Pašvitinio valsčiuje. Mirė 1987 metais. Abu tėvai palaidoti Pašvitinio kapinėse.
Miestelyje gyveno ir žydų tautybės žmonių. Mes, vaikai, kartu žaisdavome, suaugusieji sugyveno draugiškai. Šalia mūsų namo gyveno Ina Navickienė, už jos – Šneiderių šeima. Mūsų šeima pirkdavo iš jų pieną ir kitas prekes.
Atsimenu, kad 1941 metais, jau užėmus Lietuvą hitlerininkams, mama pasakė, kad visus miestelio žydus išvarė į Žagarę. Prisimenu ir kaip tėvai pasakė, kad mus, vaikus, (man buvo 9 metai) palieka vienus, nes tėvas mano mamą ir kaimynę Oną Navickienę veš į Joniškį, „į teismą“, kad išgelbėtų Merą Šneiderytę. Mama mums, vyresniems, sakė, kad teisme paliudys, jog Mera – lietuvaitė, tik buvo atiduota geriems kaimynams auginti.
Aš tik 1947 ar 1948 metais iš mamos sužinojau, kad tame teisme Joniškyje ji pasakė, kad O. Navickienė pagimdė dukrą, o ji, Morta Beleckienė, buvo pribuvėja. Dar prisimenu, kaip mama pasakojo, kad Pašvitinio kunigas Teišerskis jai pasakė, kad „nėra nuodėmės, kai meluoji, kad žmogui išgelbėtum gyvybę“.
Prisimenu, po karo tėvai kelis kartus aplankė Merą Šneiderytę, gyvenančią Žagarės apylinkėje.
Algirdas BELECKAS
Šiauliai, 2000 06 12
Autoriaus prierašas: Šiuos tris liudijimus išverčiau į rusų kalbą ir nusiunčiau Izraelio Nacionaliniam nacizmo aukų ir pasipriešinimo didvyrių atminimo institutui (Jad va-šem). Šio laiško pagrindu buvo iškelta byla Nr. 9071. Kunigams Kazimierui Kavaliauskui ir Jonui Teišerskiui, Onai Navickienei, jos dukrai Stanislavai Motiejūnienei bei Mortai Beleckienei (visiems, išskyrus S. Motiejūnienę, po mirties) suteikė „Pasaulio Tautų Teisuolių“ titulą. Jų vardai bus įrašyti Jad-va-Šem’o Garbės sienoje.
Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus 2000 m. rugsėjo mėn. visus apdovanojo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
„XXI amžius“, Nr.20 2010 03 12
Chaimas BARGMANAS
Kai sužinojau šią neįprastą istoriją, pasiryžau žūtbūt atskleisti ją visuomenei, tačiau turėjo prabėgti keleri metai, kol subrendau šiai misijai. Apie savo kelionę į Žagarę ir Pašvitinį galėčiau papasakoti daug, bet tegul kalba dokumentai.
Pirmasis liudijimas
Aš, Marijona Tiesnesienė, gimiau 1924 10 07 Pakruojo rajone, Pašvitinio miestelyje. Vaikystėje buvau Mera Šneiderytė. Mano tėvas Israelis (Srolis) Šneideris vertėsi smulkia prekyba žemės ūkio produktais. Mama, Sara Šneider, buvo namų šeimininkė. Šeimoje dar buvo sūnus Judelis. Naciams okupavus Lietuvą, mes visi buvome įkalinti Žagarės gete.
Tėvas netrukus pabėgo iš geto. Jis buvo visai nepanašus į žydą. Jo tolesnio likimo aš nežinau. Mama ir brolis žuvo Žagarės gete.
Šaudant žydus Žagarės miesto aikštėje, prie manęs priėjo vienas iš žydšaudžių – Vladas Beleckas. Aš jį prisiminiau dar iš prieškario laikų – jis atvažiuodavo į Pašvitinį demonstruoti kino filmų – buvo kino mechanikas. V. Beleckas liepė man eiti ir sakyti, kad esu lietuvė. Tą patį V. Beleckas pareiškė ir savo vadui leitenantui. Buvau atiduota Žagarės policijos viršininko pavaduotojui Kaziui Liutikui – „kol viskas paaiškės“.
Mane apgyvendino dideliame K. Liutiko bute Žagarėje. Kazys Liutikas ir jo žmona Justina su manimi elgėsi padoriai, tačiau netrukus Pašvitinio akušerė Šukienė oficialiai pareiškė, kad aš esu žydė ir ji prisimenanti mano gimimą. Mane uždarė į Žagarės policijos daboklę.
Liutikai du kartus per dieną atnešdavo man maisto. Dienos metu leisdavo, sargybinio saugomai, išeiti ir pabūti vienai vidurinės mokyklos klasėje. Kartą, man sėdint ant klasės palangės, prie manęs priėjo kunigas Kazys Kavaliauskas. Aš jam viską papasakojau. Kunigas Kavaliauskas paklausė, ką pažįstu Pašvitinyje. Išvardijau Navickus, Beleckus, kunigą Teišerskį ir kitus. Kavaliauskas žadėjo susisiekti su Pašvitiniu ir pasistengti man padėti.
Po septynių parų arešto į daboklę atėjo kunigas Kavaliauskas su Liutikais ir pasiėmė mane iš ten. Kitą rytą buvau išvežta į Liutikų ūkį, esantį Strėlių kaime, 4 km nuo Žagarės. Jie man pasakė, kad, Pašvitinio kunigui Teišerskiui padedant, surado Pašvitinyje žmones, kurie paliudys mano lietuvišką kilmę.
Neilgai trukus buvau atvežta vienai dienai iš kaimo į Žagarę susitikti su Ona Navickiene, kuri sutiko pripažinti mane savo nesantuokine dukra, kurią dėl sunkios materialinės padėties vos gimusią atidavė žydų Šneiderių šeimai. Liutikai davė Navickienei rūbų.
1942 m. vasario mėnesį Joniškyje įvyko teismas. Jame liudijo Ona Navickienė (ji atvyko su dukra Stase Navickaite-Virbickiene, dabar Motiejūniene) ir mūsų kaimynė Pašvitinyje Beleckienė, kuri teigė, kad priėmė Onos Navickienės gimdymą (kai ši tariamai pagimdė mane). Kunigas Teišerskis teigė, kad 1924 metais jis pakrikštijo Onos Navickienės atneštą mergaitę (t. y. mane). Teismas pripažino, kad esu lietuvė – Marijona Navickaitė – ir paskyrė Liutikus mano oficialiais globėjais. Tiesioginis pavojus mano gyvybei praėjo.
Gyvendama pas Liutikus susipažinau su jų kaimynu latviu Karoliu Tiesnesiu, už kurio 1944 m. pavasarį ištekėjau (santuoką užregistravome civilinę). Netrukus mums gimė dukra Irena, paskui dar trys vaikai: Nijolė, Edmundas ir Irmantas.
Iki 1979 metų (išėjimo į pensiją) dirbau kolūkyje. Mano vyras Karolis mirė 1993 metais ir palaidotas Žagarės latvių kapinėse. Šiuo metu gyvenu Žvelgaičių kaime, kuris faktiškai yra Žagarės miesto dalis.
Savo išgyvenimais pasidalijau su laikraščio „Šiaulių kraštas“ žurnalistu Vytautu Gaižausku, kuris paskelbė straipsnį 1997 metų balandžio 25 dienos laikraščio numeryje.
Marijona TIESNESIENĖ
Žagarė, 1999 09 08
Antrasis liudijimas
Aš, Stanislava Motiejūnienė. Mano mergautinė pavardė Navickaitė. Gimiau 1922 01 13 Tūbinių kaimelyje už trijų kilometrų nuo Pašvitinio, Joniškio apskrityje (dabar – Pakruojo rajonas). Mano tėvas Edvardas Navickas žuvo, kai man tebuvo septyni mėnesiai. Mane užaugino mama Ona Navickienė. Šeimoje dar augo sūnus Jonas ir dukra Ona. Aš buvau jauniausia šeimoje.
1941 m. rudenį mus su mama iškvietė pokalbiui Pašvitinio klebonas kunigas Teišerskis. Jis pasakė, kad reikia gelbėti mūsų kaimynų Šneiderių dukrą Merą ir klausė, ar mama nesutiktų pripažinti Merės savo nesantuokine dukra. Mano mama sutiko tai padaryti. Aš tam irgi neprieštaravau.
Mums sutikus, kun. Teišerskis paklausė, kas iš kaimynų galėtų tai paliudyti. Mama nurodė kaimynę Mortą Beleckienę, kuri galėtų sakyti buvus pribuvėja prie gimdymo. Netrukus įvyko ir antrasis pasitarimas pas kunigą Teišerskį, kuriame dalyvavo ir Morta Beleckienė.
1942 m. vasario mėn. Joniškyje įvyko teismas. Ten dalyvavome mudvi su mama, Morta Beleckienė bei kunigas Teišerskis. Į teismą mus savo vežimu iš Pašvitinio atvežė Mortos Beleckienės vyras Bronius, kuris mūsų paslapties nežinojo (nežinojo šios paslapties nei mano brolis Jonas, nei sesuo Ona).
Mano mama teisme sakė, kad draugavo su vienu „zimagoru“ (grioviakasiu) ir paskui gimė dukra, kurią negalėdama išmaitinti (buvo našlė) atidavė auginti kaimynystėje gyvenančiai žydų Šneiderių šeimai.
Morta Beleckienė paliudijo, kad ji dalyvavo gimdant ir priėmė Onos Navickienės dukrą. Kunigas Teišerskis patvirtino krikštijęs Marijoną Navickaitę ir žinojęs, kad ji atiduodama auginti žydų šeimai. Teismas nusprendė, kad Mera Šneiderytė yra ne žydė, o lietuvė – Marijona Navickaitė. Jaunos merginos gyvybė buvo išgelbėta.
Karo metais esu aplankiusi Merą Šneiderytę, kuri gyveno prie Žagarės pas Liutikus. Buvau pas juos apie mėnesį. Visi aplinkiniai galvojo, kad mes esame dvi seserys. Daug kas taip galvoja ir iki šiol…
Stanislava MOTIEJŪNIENĖ
Pašvitinys, 1999 09 08
Trečiasis liudijimas
Aš, Algirdas Beleckas, gimiau 1932 metais Pašvitinio miestelyje (dabar Pakruojo rajonas). Mano tėvas Bronislavas Beleckas gimė 1905 metais Pikelių kaime, Linkuvos valsčiuje. Jis turėjo du vežimus – parveždavo prekes miestelio prekybininkams. Mirė 1983 metais.
Mano motina – Morta Beleckienė (merg. pavardė Indrulytė) gimė 1905 metais Pašvitinio valsčiuje. Mirė 1987 metais. Abu tėvai palaidoti Pašvitinio kapinėse.
Miestelyje gyveno ir žydų tautybės žmonių. Mes, vaikai, kartu žaisdavome, suaugusieji sugyveno draugiškai. Šalia mūsų namo gyveno Ina Navickienė, už jos – Šneiderių šeima. Mūsų šeima pirkdavo iš jų pieną ir kitas prekes.
Atsimenu, kad 1941 metais, jau užėmus Lietuvą hitlerininkams, mama pasakė, kad visus miestelio žydus išvarė į Žagarę. Prisimenu ir kaip tėvai pasakė, kad mus, vaikus, (man buvo 9 metai) palieka vienus, nes tėvas mano mamą ir kaimynę Oną Navickienę veš į Joniškį, „į teismą“, kad išgelbėtų Merą Šneiderytę. Mama mums, vyresniems, sakė, kad teisme paliudys, jog Mera – lietuvaitė, tik buvo atiduota geriems kaimynams auginti.
Aš tik 1947 ar 1948 metais iš mamos sužinojau, kad tame teisme Joniškyje ji pasakė, kad O. Navickienė pagimdė dukrą, o ji, Morta Beleckienė, buvo pribuvėja. Dar prisimenu, kaip mama pasakojo, kad Pašvitinio kunigas Teišerskis jai pasakė, kad „nėra nuodėmės, kai meluoji, kad žmogui išgelbėtum gyvybę“.
Prisimenu, po karo tėvai kelis kartus aplankė Merą Šneiderytę, gyvenančią Žagarės apylinkėje.
Algirdas BELECKAS
Šiauliai, 2000 06 12
Autoriaus prierašas: Šiuos tris liudijimus išverčiau į rusų kalbą ir nusiunčiau Izraelio Nacionaliniam nacizmo aukų ir pasipriešinimo didvyrių atminimo institutui (Jad va-šem). Šio laiško pagrindu buvo iškelta byla Nr. 9071. Kunigams Kazimierui Kavaliauskui ir Jonui Teišerskiui, Onai Navickienei, jos dukrai Stanislavai Motiejūnienei bei Mortai Beleckienei (visiems, išskyrus S. Motiejūnienę, po mirties) suteikė „Pasaulio Tautų Teisuolių“ titulą. Jų vardai bus įrašyti Jad-va-Šem’o Garbės sienoje.
Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus 2000 m. rugsėjo mėn. visus apdovanojo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
„XXI amžius“, Nr.20 2010 03 12