Žydų gelbėtojai
Tarapaitė-Šliburienė Janina
Karui prasidėjus, Anelė Tarapienė su savo vaikais – Stasiu, Elena ir Janina gyveno Berštų kaime Raseinių rajone. Jos vyras Kazimieras dirbo sargu Ūturių spirito varykloje už Betygalos. Prasidėjus Raseinių bombardavimui, jis kelias dienas negrįžo namo. Netrukus paaiškėjo, kad įvyko tragedija – Kazimieras Tarapas buvo rastas nušautas apiplėštoje spirito varykloje. Anelė Tarapienė liko našlė su keturiais vaikais. Tiesa, vyriausioji Stefa jau buvo ištekėjusi ir gyveno netoliese, tame pačiame kaime, ir dažnai lankydavosi gimtuose namuose.
Vieną itin šaltą 1941–1942 metų žiemos naktį, ieškodamas prieglobsčio, pas Tarapus pasibeldė Raseinių gyventojas Šmerlis Milneris. Pavasarį atėjo jo brolis Samsonas su dviem sūnumis Aharonu ir Berlu ir žmonos broliu Feivelu Kaganu. Kiek vėliau pasiprašė prieglobsčio devyniolikmetis Nachumas Zolinas iš garsios Raseinių fotografų giminės.
Prieš atvykstant pas Anelę Tarapienę, šie žmonės slėpėsi pas kitus Raseinių rajono gyventojus. Praėjus kuriam laikui, Anelė Tarapienė nustebino savo globotinius pasiryžimu priimti daugiau žmonių. Labai rizikuodama, 1943 metais ji nuvyko į Kauno getą, turėdama vieną tikslą – perduoti pas ją besislapstančių žydų giminėms ir draugams laišką su nurodymais, kaip surasti Tarapų sodybą Berštų kaime. Anelė Tarapienė vaikščiojo šalia geto, kalbėjosi su grįžtančiais iš priverstinių darbų žydais, ieškodama nurodytų žmonių. Įsitikinusi, kad jos globotinių artimieji, greičiausiai, jau yra žuvę, ji parsivežė namo du jaunus inžinierius Hanochą Glikmaną ir Baritą, kurie prašė juos gelbėti.
Daržinėje po asla vyrai įrengė labai gerai užmaskuotą slėptuvę. Ji labai pravertė priartėjus frontui. Už poros šimtų metrų nuo sodybos įsikūrė vokiečių tankistai, dažni svečiai sodyboje buvo vokiečių kareiviai. Anelė Tarapienė gana gerai mokėjo vokiečių kalbą ir tai ją dažnai gelbėjo. Niekam į galvą neatėjo daryti kratą pas Anelę Tarapienę. Itin didelės ištvermės tiek iš besislapstančių žydų, tik iš Tarapų pusės pareikalvo paskutinės savaitės prieš išvadavimą. Tada Anelei Tarapienei ir jos vaikams buvo įsakyta evakuotis iš savo namų, o jų globotiniai, besislapstantieji žydai, pasiliko spąstuose – uždaryti slėptuvėje, bijodami išeiti į lauką, nes viršuje girdėjosi vokiška kalba. Anelė Tarapienė sugebėdavo įtikinti komendantą, kad jai labai reikia pasikasti bulvių ar pasiimti iš namų kokį daiktą. Tokiu būdu Anelė Tarapienė su dukra Janina ar sūnumi Stasiu atvykdavo pas besislapstančius, atveždavo maisto, įleisdavo į slėptuvę oro, o išvykdami vėl užmaskuodavo slėptuvę.
Taip, labai rizikuodami, įveikę daug sunkumų ir baimės, visi sulaukė išvadavimo.
1983 m. Anelė Tarapienė, jos sūnus Stasys, dukros Elena ir Janina buvo pripažinti pasaulio Tautų Teisuoliais, o 1998 m. Anelė Tarapienė apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Per šią ceremoniją šiuo garbingu apdovanojimu pagerbti ir jos vaikai, aktyviai dalyvavę žydų gelbėjime.
Vieną itin šaltą 1941–1942 metų žiemos naktį, ieškodamas prieglobsčio, pas Tarapus pasibeldė Raseinių gyventojas Šmerlis Milneris. Pavasarį atėjo jo brolis Samsonas su dviem sūnumis Aharonu ir Berlu ir žmonos broliu Feivelu Kaganu. Kiek vėliau pasiprašė prieglobsčio devyniolikmetis Nachumas Zolinas iš garsios Raseinių fotografų giminės.
Prieš atvykstant pas Anelę Tarapienę, šie žmonės slėpėsi pas kitus Raseinių rajono gyventojus. Praėjus kuriam laikui, Anelė Tarapienė nustebino savo globotinius pasiryžimu priimti daugiau žmonių. Labai rizikuodama, 1943 metais ji nuvyko į Kauno getą, turėdama vieną tikslą – perduoti pas ją besislapstančių žydų giminėms ir draugams laišką su nurodymais, kaip surasti Tarapų sodybą Berštų kaime. Anelė Tarapienė vaikščiojo šalia geto, kalbėjosi su grįžtančiais iš priverstinių darbų žydais, ieškodama nurodytų žmonių. Įsitikinusi, kad jos globotinių artimieji, greičiausiai, jau yra žuvę, ji parsivežė namo du jaunus inžinierius Hanochą Glikmaną ir Baritą, kurie prašė juos gelbėti.
Daržinėje po asla vyrai įrengė labai gerai užmaskuotą slėptuvę. Ji labai pravertė priartėjus frontui. Už poros šimtų metrų nuo sodybos įsikūrė vokiečių tankistai, dažni svečiai sodyboje buvo vokiečių kareiviai. Anelė Tarapienė gana gerai mokėjo vokiečių kalbą ir tai ją dažnai gelbėjo. Niekam į galvą neatėjo daryti kratą pas Anelę Tarapienę. Itin didelės ištvermės tiek iš besislapstančių žydų, tik iš Tarapų pusės pareikalvo paskutinės savaitės prieš išvadavimą. Tada Anelei Tarapienei ir jos vaikams buvo įsakyta evakuotis iš savo namų, o jų globotiniai, besislapstantieji žydai, pasiliko spąstuose – uždaryti slėptuvėje, bijodami išeiti į lauką, nes viršuje girdėjosi vokiška kalba. Anelė Tarapienė sugebėdavo įtikinti komendantą, kad jai labai reikia pasikasti bulvių ar pasiimti iš namų kokį daiktą. Tokiu būdu Anelė Tarapienė su dukra Janina ar sūnumi Stasiu atvykdavo pas besislapstančius, atveždavo maisto, įleisdavo į slėptuvę oro, o išvykdami vėl užmaskuodavo slėptuvę.
Taip, labai rizikuodami, įveikę daug sunkumų ir baimės, visi sulaukė išvadavimo.
1983 m. Anelė Tarapienė, jos sūnus Stasys, dukros Elena ir Janina buvo pripažinti pasaulio Tautų Teisuoliais, o 1998 m. Anelė Tarapienė apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Per šią ceremoniją šiuo garbingu apdovanojimu pagerbti ir jos vaikai, aktyviai dalyvavę žydų gelbėjime.