Žydų gelbėtojai
Šereika Stasys
Stasys ŠEREIKA
Išgelbėta Dora Tallat-Kelpšienė (Kaganaitė) prisimena:
„Po keletos dienų mus suvarė į Laukuvos žydų sinagogą, o po to išvežė į Telšių apskrities Gerulių žydų stovyklą. Praėjus kelioms dienoms į Gerulių stovyklą atvažiavo manęs ieškoti Stasys Šereika. Mes mokėmės kartu su juo Telšių gimnazijoje. Jis buvo labai kuklus, doras ir taurus, todėl man nebuvo nuostabu, kad kaip tik jis, o ne kas kitas atsiliepė taip šiltai į mano sielvartą. Jis atnešdavo man savo mamos darytus sumuštinius su sūriu ir šiltos kavos su pienu. Rodos ir dabar nuryju seiles kaip tai buvo skanu.
Lapkričio mėnesį iš Telšių geto pasiėmė pas save lyg ir darbams Stasio tėvai – Zuzana ir Antanas Šereikos. Geto moterys mane išlydėjo klausimu: „Ar nors kiek supranti, kokia esi laiminga?“ Deja, šito tuomet dar nesuvokiau...
Toje puikioje šeimoje tėvai mane laikė mylima dukterimi, o trys jų sūnūs – seserimi“.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 1 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1997
Išgelbėta Dora Tallat-Kelpšienė (Kaganaitė) prisimena:
„Po keletos dienų mus suvarė į Laukuvos žydų sinagogą, o po to išvežė į Telšių apskrities Gerulių žydų stovyklą. Praėjus kelioms dienoms į Gerulių stovyklą atvažiavo manęs ieškoti Stasys Šereika. Mes mokėmės kartu su juo Telšių gimnazijoje. Jis buvo labai kuklus, doras ir taurus, todėl man nebuvo nuostabu, kad kaip tik jis, o ne kas kitas atsiliepė taip šiltai į mano sielvartą. Jis atnešdavo man savo mamos darytus sumuštinius su sūriu ir šiltos kavos su pienu. Rodos ir dabar nuryju seiles kaip tai buvo skanu.
Lapkričio mėnesį iš Telšių geto pasiėmė pas save lyg ir darbams Stasio tėvai – Zuzana ir Antanas Šereikos. Geto moterys mane išlydėjo klausimu: „Ar nors kiek supranti, kokia esi laiminga?“ Deja, šito tuomet dar nesuvokiau...
Toje puikioje šeimoje tėvai mane laikė mylima dukterimi, o trys jų sūnūs – seserimi“.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 1 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1997