Žydų gelbėtojai
Steponavičiūtė (Ožekauskienė) Irena
IRENA OŽEKAUSKIENĖ (STEPONAVIČIŪTĖ)
LEONARDA PLIOPIENĖ (STEPONAVIČIŪTĖ)
Karo metais ūkininkai Jonas ir Michalina Steponavičiai gyveno netoli Vievio esančiame Lapiakalnio kaime su savo keturiais vaikais: Henriku, Mečislovu, Leokadija ir Irena. Jie pažinojo odininką Abraomą Fridbergą, gyvenusį Vievio miestelyje, nes kaip ir daugelis ūkininkų naudojosi jo paslaugomis. Prasidėjus karui, vokiečių okupantai visus Trakų apylinkės žydus suvarė į mokyklą Semeliškėse, apjuosė pastatą spygliuota viela. Kalbėjo, kad žydai bus siunčiami darbams. Keliolika žmonių tuo nepatikėjo – tarp jų broliai Abraomas ir Mošė Fridbergai, kuriems pavyko sėkmingai pabėgti nuo Vievio, Žaslių ir Žiežmarių žydų žudynių. Jie pasiekė Lapiakalnio kaimą, kur pasiprašė prieglobsčio pas pažįstamus ūkininkus Joną ir Michaliną Steponavičius. Nepaisydami rizikos, Steponavičiai priėmė brolius Fridbergus į savo namus.
Iš pradžių Jonas, sustūmęs dvi spintas, atskyrė jiems kambario kampą, tačiau vėliau teko daryti slėptuvę. Dienos metu broliai Fridbergai buvo slepiami namo priemenėje, kur buvo laikomi įvairūs įrankiai ir kiti ūkio padargai, iškastoje bulvių duobėje, o nakčiai grįždavo į namą.
Prie Fridbergų slėpimo aktyviai prisidėjo ir abidvi paauglės dukros – Leokadija ir Irena. Merginos žinojo, kas jiems visiems gresia už žydų slėpimą. Jos buvo protingos ir paklusnios, padėdavo tėvams – į slėptuvę atnešdavo maisto, paeiliui budėdavo, kai slėptuvės gyventojai išeidavo apsiprausti ar pakvėpuoti grynu oru. Lapiakalnyje buvo pradėjusios sklisti kalbos, kad Steponavičiai galimai slepia žydus, tad, baiminantis nacių kratos, Fridbergus laikinai teko slėpti pas Jono brolį Laičių kaime, bet po kiek laiko, nurimus kalboms, Abraobas su Moše vėl grįžo pas Steponavičius. Po pusmečio slapstymosi Mošė prisijungė prie partizanų. Abraomas Steponavičių namuose išbuvo visą vokiečių okupacijos laiką. Iš visos didelės Fridbergų šeimos – penkių brolių ir dviejų seserų – gyvi liko tik jiedu. Mošė mirė 1953 metais. Abraomas bendravo su Steponavičiais ir jautė jiems gilų dėkingumą iki pat mirties 1973 metais.
Iš Abraomo Fridbergo dukters Juditos Fridbergaitės-Taitz liudijimo:
„Po karo mano tėvų ir Steponavičių šeimos ryšys tapo dar stipresnis. Tėvelis dažnai važiuodavo aplankyti jų į kaimą, o jie svečiuodavosi pas mus Kaune. Irena po karo keletą metų gyveno pas mus Kaune, iki šiol supranta ir truputį kalba jidiš. Irena ir Leokadija buvo paauglių amžiaus ir žinojo, kas vyksta, ką slepia, ir taip pat įnešė savo indėlį į tai, kad mano tėvelis liktų gyvas, kad gimčiau aš, kad turėčiau šeimą, du sūnus ir keturis anūkus.“
Jonas ir Michalina Steponavičiai 1995 metais pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais, 2002 apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
LEONARDA PLIOPIENĖ (STEPONAVIČIŪTĖ)
Karo metais ūkininkai Jonas ir Michalina Steponavičiai gyveno netoli Vievio esančiame Lapiakalnio kaime su savo keturiais vaikais: Henriku, Mečislovu, Leokadija ir Irena. Jie pažinojo odininką Abraomą Fridbergą, gyvenusį Vievio miestelyje, nes kaip ir daugelis ūkininkų naudojosi jo paslaugomis. Prasidėjus karui, vokiečių okupantai visus Trakų apylinkės žydus suvarė į mokyklą Semeliškėse, apjuosė pastatą spygliuota viela. Kalbėjo, kad žydai bus siunčiami darbams. Keliolika žmonių tuo nepatikėjo – tarp jų broliai Abraomas ir Mošė Fridbergai, kuriems pavyko sėkmingai pabėgti nuo Vievio, Žaslių ir Žiežmarių žydų žudynių. Jie pasiekė Lapiakalnio kaimą, kur pasiprašė prieglobsčio pas pažįstamus ūkininkus Joną ir Michaliną Steponavičius. Nepaisydami rizikos, Steponavičiai priėmė brolius Fridbergus į savo namus.
Iš pradžių Jonas, sustūmęs dvi spintas, atskyrė jiems kambario kampą, tačiau vėliau teko daryti slėptuvę. Dienos metu broliai Fridbergai buvo slepiami namo priemenėje, kur buvo laikomi įvairūs įrankiai ir kiti ūkio padargai, iškastoje bulvių duobėje, o nakčiai grįždavo į namą.
Prie Fridbergų slėpimo aktyviai prisidėjo ir abidvi paauglės dukros – Leokadija ir Irena. Merginos žinojo, kas jiems visiems gresia už žydų slėpimą. Jos buvo protingos ir paklusnios, padėdavo tėvams – į slėptuvę atnešdavo maisto, paeiliui budėdavo, kai slėptuvės gyventojai išeidavo apsiprausti ar pakvėpuoti grynu oru. Lapiakalnyje buvo pradėjusios sklisti kalbos, kad Steponavičiai galimai slepia žydus, tad, baiminantis nacių kratos, Fridbergus laikinai teko slėpti pas Jono brolį Laičių kaime, bet po kiek laiko, nurimus kalboms, Abraobas su Moše vėl grįžo pas Steponavičius. Po pusmečio slapstymosi Mošė prisijungė prie partizanų. Abraomas Steponavičių namuose išbuvo visą vokiečių okupacijos laiką. Iš visos didelės Fridbergų šeimos – penkių brolių ir dviejų seserų – gyvi liko tik jiedu. Mošė mirė 1953 metais. Abraomas bendravo su Steponavičiais ir jautė jiems gilų dėkingumą iki pat mirties 1973 metais.
Iš Abraomo Fridbergo dukters Juditos Fridbergaitės-Taitz liudijimo:
„Po karo mano tėvų ir Steponavičių šeimos ryšys tapo dar stipresnis. Tėvelis dažnai važiuodavo aplankyti jų į kaimą, o jie svečiuodavosi pas mus Kaune. Irena po karo keletą metų gyveno pas mus Kaune, iki šiol supranta ir truputį kalba jidiš. Irena ir Leokadija buvo paauglių amžiaus ir žinojo, kas vyksta, ką slepia, ir taip pat įnešė savo indėlį į tai, kad mano tėvelis liktų gyvas, kad gimčiau aš, kad turėčiau šeimą, du sūnus ir keturis anūkus.“
Jonas ir Michalina Steponavičiai 1995 metais pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais, 2002 apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.