Žydų gelbėtojai
Stanevičius Stanislovas
Zofija STANEVIČIENĖ
Stanislovas STANEVIČIUS
Tauragės apskritis, Vaidatonių kaimas. Metus slapstė Chaną Šneiderytę iš Matatiškės k.
Vokiečiams okupavus Lietuvą, netrukus pradėjo suiminėti žydus. Vieną sekmadienį atėjo suimti Zofijos ir Stanislovo Stanevičių kaimyną Chaimą Šneiderį ir jo sūnus. Chaimas paprašė lietuvio policininko nueiti pas Stanislovą Stanevičių ir pasakyti, kad šis ateitų atsisveikinti. Vokiečiai ir kartu buvę lietuviai jo nenorėjo prileisti pasikalbėti. S. Stanevičius mokėjo daug kalbų – vokiečių, rusų, lenkų, jidiš, čigonų, draugaudavo su įvairių tautybių žmonėmis. Jis vokiečio paprašė, kad leistų atsisveikinti, o lietuvį išgėdino.
Chaimas Šneideris jam tarė: „Stanislovai, gal aš nebegrįšiu. Tu esi geras ir sąžiningas žmogus, būk mano šeimai – žmonai ir vaikams globėju. Patark, kaip jiems gyventi, padėk bėdoje“.
Chaimas nežinojo, kad netrukus sušaudys ir jo šeimą.
Rudenį, apsiniaukusią, tamsią dieną pas Stanevičius atėjo Chana Šneiderytė. Išgirdusi lojant šunį, į kiemą išėjo Zofija Stanevičienė ir pamatė, kaip Chana spruko į krūmokšnius. Ji įsivedė išsigandusią merginą į trobą. Vakare grįžusiam vyrui neprasitarė apie priglaustą žydaitę, prisipažino tik kitą dieną. Jis pasakė: „Gerai, kad priėmei, juk aš amžiną atilsį Chaimui pažadėjau būti globėju ir padėti“.
Virtuvėje už senos spintos įrengė slėptuvę, prikrovė šatrų, užkabino senų drabužių.
Tėveliai seseris įspėjo, kad gink Dieve niekam nesakytų apie Chanos buvimą, nes kitaip ir ją, ir visą šeimą sušaudys. Tėvelis liepė visiems vadinti ją Ana, ji irgi pritarė šiam sumanymui.
Šeima gyveno prie senojo plento, arti Kryžkalnio. Gražus, senais medžiais apjuostas vienkiemis, šuliny karščiausią vasarą neišdžiūstantis šaltinio vanduo. Gal todėl čia dažnai apsistodavo kariškiai, o 1942 m. birželį įsikūrė vokiečių štabo ligoninė. Matyt, kažkas vokiečiams pranešė apie slepiamą žydaitę. Vienas karininkas pasišaukė sodybos šeimininką. – Jūs slepiat žydę, – tarė jis. – Aš ją tuoj rasiu virtuvėj už spintos. S. Stanevičius ėmė prašyti, kad nešaudytų merginos, papasakojo, ką prieš mirtį pažadėjo jos tėvui. – Tada sušaudys visą šeimą, – atsakė karininkas. Šeimininkas pradėjo maldauti, kad pasigailėtų vaikų, nes gal ir pats juos kažkur turi.
– Turiu vaikų. Tavo laimė, kad aš austras, būtum sutikęs vokietį, nepadėtų jokie maldavimai. Tuoj pat žydę kur nori dėk, kad jos čia neliktų.
Tą vasarą buvo šiltinės epidemija ir Stasė Stanevičiūtė susirgo. Gydytojas vokietis jos neapžiūrėjo; davė kažkokių tablečių ir liepė vežti į ligoninę. Vokiečiai labai bijojo užkrečiamų ligų. Taip atsirado proga išvežti iš namų Chaną. Šeimininkas parsivedė iš ganyklos porą arklių, pakinkė, pilnas vežėčias prikrovė šieno. Paklojo baltą lininę paklodę. Zofija atsistojo iš kiemo pusės prie vežimo, iškėlė ištiesusi antklodę, kad niekas nepamatytų, o Stanislovas ant rankų išnešė Chaną kaip ligonę ir paguldė į vežimą. Ji įsirausė giliau į šieną, o Stasė atsigulė šalia. Vokiečiai važiuojant pro vartus netikrino.
Judėjo ne plentu, o per laukus. Chana ėmė verkti, šeimininkas ją ramino, prašė nekelti triukšmo, nes nežinia, ką dar kelyje sutiksią. Jis liepė merginoms, jei kas patikrintų, suvaidinti, kad esančios silpnos ligonės, kad blaškytųsi ir kliedėtų.
Laimingai visi trys pasiekė giminaičių Kmitų ūkį Butvilų kaime. Čia merginas paliko mažame kambarėlyje, šeimynai paaiškinę, jog Stasė gyvens, kol pasveiks, o Ana, giminaitė iš Kauno, ją prižiūrės.
Štabo ligoninė iš Stanevičių ūkio išvyko. Kmitai savo vaikams atskleidė teisybę ir tie sutiko, kad Ana gyventų jų namuose. Ji Kmitų namuose gyveno laisvai, nesislėpė. Šeimininkai ją veždavosi išsiblaškyti į atlaidus tai į Kražius, tai į Kaltinėnus. O kartą atsivežė ir pas Stanevičius. Čia ji ilgai stovėjo pievelėje, iš kur gerai matėsi Matatiškė – jos gimtinė, jos namai. Jie buvo tušti.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005
Stanislovas STANEVIČIUS
Tauragės apskritis, Vaidatonių kaimas. Metus slapstė Chaną Šneiderytę iš Matatiškės k.
Vokiečiams okupavus Lietuvą, netrukus pradėjo suiminėti žydus. Vieną sekmadienį atėjo suimti Zofijos ir Stanislovo Stanevičių kaimyną Chaimą Šneiderį ir jo sūnus. Chaimas paprašė lietuvio policininko nueiti pas Stanislovą Stanevičių ir pasakyti, kad šis ateitų atsisveikinti. Vokiečiai ir kartu buvę lietuviai jo nenorėjo prileisti pasikalbėti. S. Stanevičius mokėjo daug kalbų – vokiečių, rusų, lenkų, jidiš, čigonų, draugaudavo su įvairių tautybių žmonėmis. Jis vokiečio paprašė, kad leistų atsisveikinti, o lietuvį išgėdino.
Chaimas Šneideris jam tarė: „Stanislovai, gal aš nebegrįšiu. Tu esi geras ir sąžiningas žmogus, būk mano šeimai – žmonai ir vaikams globėju. Patark, kaip jiems gyventi, padėk bėdoje“.
Chaimas nežinojo, kad netrukus sušaudys ir jo šeimą.
Rudenį, apsiniaukusią, tamsią dieną pas Stanevičius atėjo Chana Šneiderytė. Išgirdusi lojant šunį, į kiemą išėjo Zofija Stanevičienė ir pamatė, kaip Chana spruko į krūmokšnius. Ji įsivedė išsigandusią merginą į trobą. Vakare grįžusiam vyrui neprasitarė apie priglaustą žydaitę, prisipažino tik kitą dieną. Jis pasakė: „Gerai, kad priėmei, juk aš amžiną atilsį Chaimui pažadėjau būti globėju ir padėti“.
Virtuvėje už senos spintos įrengė slėptuvę, prikrovė šatrų, užkabino senų drabužių.
Tėveliai seseris įspėjo, kad gink Dieve niekam nesakytų apie Chanos buvimą, nes kitaip ir ją, ir visą šeimą sušaudys. Tėvelis liepė visiems vadinti ją Ana, ji irgi pritarė šiam sumanymui.
Šeima gyveno prie senojo plento, arti Kryžkalnio. Gražus, senais medžiais apjuostas vienkiemis, šuliny karščiausią vasarą neišdžiūstantis šaltinio vanduo. Gal todėl čia dažnai apsistodavo kariškiai, o 1942 m. birželį įsikūrė vokiečių štabo ligoninė. Matyt, kažkas vokiečiams pranešė apie slepiamą žydaitę. Vienas karininkas pasišaukė sodybos šeimininką. – Jūs slepiat žydę, – tarė jis. – Aš ją tuoj rasiu virtuvėj už spintos. S. Stanevičius ėmė prašyti, kad nešaudytų merginos, papasakojo, ką prieš mirtį pažadėjo jos tėvui. – Tada sušaudys visą šeimą, – atsakė karininkas. Šeimininkas pradėjo maldauti, kad pasigailėtų vaikų, nes gal ir pats juos kažkur turi.
– Turiu vaikų. Tavo laimė, kad aš austras, būtum sutikęs vokietį, nepadėtų jokie maldavimai. Tuoj pat žydę kur nori dėk, kad jos čia neliktų.
Tą vasarą buvo šiltinės epidemija ir Stasė Stanevičiūtė susirgo. Gydytojas vokietis jos neapžiūrėjo; davė kažkokių tablečių ir liepė vežti į ligoninę. Vokiečiai labai bijojo užkrečiamų ligų. Taip atsirado proga išvežti iš namų Chaną. Šeimininkas parsivedė iš ganyklos porą arklių, pakinkė, pilnas vežėčias prikrovė šieno. Paklojo baltą lininę paklodę. Zofija atsistojo iš kiemo pusės prie vežimo, iškėlė ištiesusi antklodę, kad niekas nepamatytų, o Stanislovas ant rankų išnešė Chaną kaip ligonę ir paguldė į vežimą. Ji įsirausė giliau į šieną, o Stasė atsigulė šalia. Vokiečiai važiuojant pro vartus netikrino.
Judėjo ne plentu, o per laukus. Chana ėmė verkti, šeimininkas ją ramino, prašė nekelti triukšmo, nes nežinia, ką dar kelyje sutiksią. Jis liepė merginoms, jei kas patikrintų, suvaidinti, kad esančios silpnos ligonės, kad blaškytųsi ir kliedėtų.
Laimingai visi trys pasiekė giminaičių Kmitų ūkį Butvilų kaime. Čia merginas paliko mažame kambarėlyje, šeimynai paaiškinę, jog Stasė gyvens, kol pasveiks, o Ana, giminaitė iš Kauno, ją prižiūrės.
Štabo ligoninė iš Stanevičių ūkio išvyko. Kmitai savo vaikams atskleidė teisybę ir tie sutiko, kad Ana gyventų jų namuose. Ji Kmitų namuose gyveno laisvai, nesislėpė. Šeimininkai ją veždavosi išsiblaškyti į atlaidus tai į Kražius, tai į Kaltinėnus. O kartą atsivežė ir pas Stanevičius. Čia ji ilgai stovėjo pievelėje, iš kur gerai matėsi Matatiškė – jos gimtinė, jos namai. Jie buvo tušti.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005