Žydų gelbėtojai
Sperlingienė Judit
JUDITA SPERLINGIENĖ
Kauno gete pasklidus gandams, kad bus žudomi žydų vaikai, geto pogrindžio organizacijos nariai, tarp kurių buvo Ida Šaterienė, Ronia Rozentalienė, Šeina Berelovičienė, Polia Muselienė, Šeina Lupšicienė (apdovanotos Žūvančiųjų gelbėjomo kryžiais), Judita Zupavičienė (Judit Sperlingienė) ir kiti, labai rizikuodami, nepabūgę tykančių pavojų ieškojo žmonių už geto ribų, pasiryžusių gelbėti žydų vaikus.
Iš Juditos Sperlingienės prisiminimų:
Rinutė, vienerių metų mergytė su rožiniais skruosteliais – mano vyro brolio dukrelė. Mes su Julium vaikų dar neturėjom. Reikia gelbėti mergytę. Kaip gauti jai vietą pas lietuvius mieste? Mano vyras Julius (Jehuda) Zupavičius prieš karą dirbo su architektu grafu Vladimiru Zubovu, kuris mumis rūpinosi geto metu. Jis man padėjo susisiekti su daktaru Baubliu, kuris tuo metu buvo ,,Lopšelio“ direktorius. Susitarėm, kad aš Rinutę atnešiu jau tamsoje ir dr. Baublys lauks lopšelyje, kad ją priimtų. Kauno getas buvo tuoj už Neries tilto, o ,,Lopšelis“– pačiame Vilijampolės gale. Mergytei įšvirkštė migdomųjų vaistų, ant rankutės užrašė IRINA (tai neskamba žydiškai), be to, dar pavardę – Krikščiukaitytė: tai buvo gatvės, kur jie gyveno, pavadinimas (...)
Ir vėl matau save – einu plakančia širdimi, ant rankų nešu miegančią mergaitę, o greta manęs eina jos teta Frida – ji turėjo man padėti nešti mergytę. Prie geto vartų buvo pilna grįžtančių iš darbo brigadų. Vakarojo, tamsu, šalta, pilna pavargusių, nuskurdusių ir alkanų žmonių, kurie laukė patikrinimo prieš įeinant į getą. Išskyrus malkas, visa kita buvo uždrausta įnešti. Žmonės, slėpdami kaip galėdami, nešė maistą, kurį suradus atimdavo. Mums pavyko, nematant lietuviams policininkams ir vokiečiams ir padedant žydų policininkams, išsprukti.
Mergytė buvo šiltai aprengta, ir mes nutarėm ją padėti prie vartų su ta mintim, kad ją kas nors eidamas pro šalį atneš į ,,Lopšelį“. Padėjom Rinutę ir bėgdamos atsisukome. Mergytė nuo šalto sniego pabudo ir pradėjo šliaužti. Mes negrįžom...Toli nušliaužti ji negalėjo, laimei, dar nevaikščiojo. Po valandos buvome gete.
Rinai Zupavičiūtei buvo lemta išlikti gyvai. Nors iš dr. Baublio namų tą kartą mergaitę paėmęs ir ją norėjęs įvaikinti policininkas vėliau Rinutę grąžino į getą atgal, ji buvo išnešta iš geto į miestą dar kartą, kur ją išsaugojo lietuvė moteris.
Juditos Zupavičienės (dabar Judit Sperlingienė) vyras Jehuda Zupavičius, Kauno geto policijos viršininko pavaduotojas, buvo suimtas per Vaikų akciją kartu su kitais Kauno geto žydų policininkais ir žiauriai nužudytas IX forte, naciams bei jų parankiniams taip ir neišdavęs, kur yra slapstomi Kauno geto vaikai.
Išgelbėtoji per karą mergaitė – Rina Zupavičiūtė-Wolbe, kaip ir jos gelbėtoja – Judita Sperlingienė šiandien gyvena Izraelyje.
Kauno gete pasklidus gandams, kad bus žudomi žydų vaikai, geto pogrindžio organizacijos nariai, tarp kurių buvo Ida Šaterienė, Ronia Rozentalienė, Šeina Berelovičienė, Polia Muselienė, Šeina Lupšicienė (apdovanotos Žūvančiųjų gelbėjomo kryžiais), Judita Zupavičienė (Judit Sperlingienė) ir kiti, labai rizikuodami, nepabūgę tykančių pavojų ieškojo žmonių už geto ribų, pasiryžusių gelbėti žydų vaikus.
Iš Juditos Sperlingienės prisiminimų:
Rinutė, vienerių metų mergytė su rožiniais skruosteliais – mano vyro brolio dukrelė. Mes su Julium vaikų dar neturėjom. Reikia gelbėti mergytę. Kaip gauti jai vietą pas lietuvius mieste? Mano vyras Julius (Jehuda) Zupavičius prieš karą dirbo su architektu grafu Vladimiru Zubovu, kuris mumis rūpinosi geto metu. Jis man padėjo susisiekti su daktaru Baubliu, kuris tuo metu buvo ,,Lopšelio“ direktorius. Susitarėm, kad aš Rinutę atnešiu jau tamsoje ir dr. Baublys lauks lopšelyje, kad ją priimtų. Kauno getas buvo tuoj už Neries tilto, o ,,Lopšelis“– pačiame Vilijampolės gale. Mergytei įšvirkštė migdomųjų vaistų, ant rankutės užrašė IRINA (tai neskamba žydiškai), be to, dar pavardę – Krikščiukaitytė: tai buvo gatvės, kur jie gyveno, pavadinimas (...)
Ir vėl matau save – einu plakančia širdimi, ant rankų nešu miegančią mergaitę, o greta manęs eina jos teta Frida – ji turėjo man padėti nešti mergytę. Prie geto vartų buvo pilna grįžtančių iš darbo brigadų. Vakarojo, tamsu, šalta, pilna pavargusių, nuskurdusių ir alkanų žmonių, kurie laukė patikrinimo prieš įeinant į getą. Išskyrus malkas, visa kita buvo uždrausta įnešti. Žmonės, slėpdami kaip galėdami, nešė maistą, kurį suradus atimdavo. Mums pavyko, nematant lietuviams policininkams ir vokiečiams ir padedant žydų policininkams, išsprukti.
Mergytė buvo šiltai aprengta, ir mes nutarėm ją padėti prie vartų su ta mintim, kad ją kas nors eidamas pro šalį atneš į ,,Lopšelį“. Padėjom Rinutę ir bėgdamos atsisukome. Mergytė nuo šalto sniego pabudo ir pradėjo šliaužti. Mes negrįžom...Toli nušliaužti ji negalėjo, laimei, dar nevaikščiojo. Po valandos buvome gete.
Rinai Zupavičiūtei buvo lemta išlikti gyvai. Nors iš dr. Baublio namų tą kartą mergaitę paėmęs ir ją norėjęs įvaikinti policininkas vėliau Rinutę grąžino į getą atgal, ji buvo išnešta iš geto į miestą dar kartą, kur ją išsaugojo lietuvė moteris.
Juditos Zupavičienės (dabar Judit Sperlingienė) vyras Jehuda Zupavičius, Kauno geto policijos viršininko pavaduotojas, buvo suimtas per Vaikų akciją kartu su kitais Kauno geto žydų policininkais ir žiauriai nužudytas IX forte, naciams bei jų parankiniams taip ir neišdavęs, kur yra slapstomi Kauno geto vaikai.
Išgelbėtoji per karą mergaitė – Rina Zupavičiūtė-Wolbe, kaip ir jos gelbėtoja – Judita Sperlingienė šiandien gyvena Izraelyje.