Žydų gelbėtojai
Sokolovskaja Viktorija
1941 metais Nemenčinėje kartu su kitais miestelio žydais buvo sušaudyta ir Stanislavo (Chlonkės) Šapiros šeima – motina Dora Šapiro (Medianskaja), tėvas Efraimas Šapiro, brolis Chaimas Šapiro (apie 15 metų), sesuo Sonia (apie 10 metų), senelis Movša Šapiro. Pavyko išsigelbėti 2 broliams: Josefui ir Chlonkei (dabar – Stanislavui) Šapiro.
Josefas per gaudynes slapstėsi žydų kapinėse, miške, vėliau atsidūrė Buchenvaldo koncentracijos stovykloje. Jis buvo įsitikinęs, kad niekas iš jo artimųjų neišgyveno, todėl, karui pasibaigus, išvyko į Šveicariją, iš kur vėliau pasiekė Izraelį.
Šeimos jaunėlis – Chlonkė Šapiro – buvo septynerių, kai pabėgo nuo sušaudymo duobės. Kelias paras jis vienas klaidžiojo miške, kol sutiko keletą besislapstančių žydų. Berniuką ėmėsi globoti senukas Michelis. Šviesiaplaukį vaiką jis kartais siųsdavo į kaimą prašyti maisto. Prieš karą Chlonkės tėvas Efraimas Šapiro pardavinėjo arklius, todėl turėjo daug pažįstamų. Orams atšalus, Michelis nuvedė berniuką pas jo tėvo pažįstamą Konstantiną Sokolovskį. Konstantino ir Viktorijos Sokolovskių šeima su savo penkiais vaikais gyveno Uzatiškių kaime, netoli Nemenčinės. Jie priėmė berniuką pas save, visi šeimos nariai jį globojo. Daug kartų Konstantinas Sokolovskis gelbėjo berniuką nuo policijos žandarų, slėpdamas jį po krosnimi, išnešdamas maiše į laukus. Po karo Sokolovskiai trumpam buvo atidavę berniuką į vaikų namus, tačiau Stanislavas Šapiro iš ten pabėgo ir pėsčias sugrįžo pas Sokolovskius. Konstantinas Sokolovskis grįžusį berniuką priėmė kaip savo sūnų, pasakęs, kad daugiau niekada jo niekam neatiduos. Sokolovskiai pakrikštijo berniuką, jo krikšto mama tapo Sokolovskių dukra Melanija.
Netoli Nemenčinės, Didžiųjų Kabiškių kaime, dabar gyvena Sokolovskių dukra Teklia Pščelovska, Vilniuje – Vincenta (dabar Baranovska), o Lenkijoje – Sokolovskių dukra Melanija (dabar Karolkow). Tai žmonės, kurių dėka Stanislavas Šapiro išvengė tragiško Nemenčinės žydų likimo.
Josefas per gaudynes slapstėsi žydų kapinėse, miške, vėliau atsidūrė Buchenvaldo koncentracijos stovykloje. Jis buvo įsitikinęs, kad niekas iš jo artimųjų neišgyveno, todėl, karui pasibaigus, išvyko į Šveicariją, iš kur vėliau pasiekė Izraelį.
Šeimos jaunėlis – Chlonkė Šapiro – buvo septynerių, kai pabėgo nuo sušaudymo duobės. Kelias paras jis vienas klaidžiojo miške, kol sutiko keletą besislapstančių žydų. Berniuką ėmėsi globoti senukas Michelis. Šviesiaplaukį vaiką jis kartais siųsdavo į kaimą prašyti maisto. Prieš karą Chlonkės tėvas Efraimas Šapiro pardavinėjo arklius, todėl turėjo daug pažįstamų. Orams atšalus, Michelis nuvedė berniuką pas jo tėvo pažįstamą Konstantiną Sokolovskį. Konstantino ir Viktorijos Sokolovskių šeima su savo penkiais vaikais gyveno Uzatiškių kaime, netoli Nemenčinės. Jie priėmė berniuką pas save, visi šeimos nariai jį globojo. Daug kartų Konstantinas Sokolovskis gelbėjo berniuką nuo policijos žandarų, slėpdamas jį po krosnimi, išnešdamas maiše į laukus. Po karo Sokolovskiai trumpam buvo atidavę berniuką į vaikų namus, tačiau Stanislavas Šapiro iš ten pabėgo ir pėsčias sugrįžo pas Sokolovskius. Konstantinas Sokolovskis grįžusį berniuką priėmė kaip savo sūnų, pasakęs, kad daugiau niekada jo niekam neatiduos. Sokolovskiai pakrikštijo berniuką, jo krikšto mama tapo Sokolovskių dukra Melanija.
Netoli Nemenčinės, Didžiųjų Kabiškių kaime, dabar gyvena Sokolovskių dukra Teklia Pščelovska, Vilniuje – Vincenta (dabar Baranovska), o Lenkijoje – Sokolovskių dukra Melanija (dabar Karolkow). Tai žmonės, kurių dėka Stanislavas Šapiro išvengė tragiško Nemenčinės žydų likimo.