Žydų gelbėtojai
Skačkauskaitė-Vaičiūnienė Antanina
Antanina Skačkauskaitė-Vaičiūnienė prisimena:
/.../ Aš baigus šešias klases, atvažiavau į Kauną. Baigiau medicinos seserų kursus. Ir 1938 metais savanore nuėjau dirbti 8-o forto (Apuolės g. Nr. 20) Vaikų invalidų namus. Buvau pirmoji medicinos sesuo, dirbau gydomąjį darbą, priimdavau ir vedžiau vaikų istorijų dokumentaciją /.../
/.../ Mylėk artimą savo, kaip pats save. Tos meilės šauksmo vedama ėjau aš, ėjo stebuklingai rizikai atsidavęs kasnakt pas mane Broliukas – Bronius Gotautas. Iki vidurnakčio melsdavosi rankas iškėlęs, o apie 2–3 val. nakties išeidavo prie sutartos vietos, prie geto tvoros. Iš ten išnešti kūdikio ar vaiko, ar suaugusio.
Dabar juokas ima, kada prisimenu, kad kartą mane bendradarbė perspėjo, sako: „Tokia šventa seselė, o iš jos kambario naktį mačiau išeinant vyrą.“
Broliuką laikiau, nes arti buvo getas, o tuos vaikelius iš geto jis atnešdavo į mūsų koridorių, o rytą kaip pamestinukus aš paimdavau į palatas. Guldydavom po du. Į priėmimo knygą rašydavau lietuviškas pavardes ir vardus, visiems prisegdavau iš bažnyčios, kuriose „krikštyti“, gimimo metrikus – tada galiojo bažnyčios išduoti gimimo metrikai. Vėliau, šiuos vaikelius, kurie buvo labai maži, paimdavo gydytojas Baublys į „Lopšelio“ vaikų namus. O kai kuriuos didesnius, aprūpintus metrikais (tai buvo svarbiausia) paimdavo bevaikės šeimos auginti /.../ Tokio herojiško pasiaukojimo, net kasdien pasiruošus drąsiai mirti, einant į getą naktį gelbėti kito gyvybės, man gyvenime neteko sutikti ar matyti.
/../ Vėliau daviau Broliukui savo buto, prieš geto tvorą (Stulginskio g. 31–2) raktus, ten jis pats nakvodavo ir arti buvo atvežti iš geto išgelbėtus vaikus, o vaikus vėliau atnešdavo į vaikų namus...
Iš A. Skačkauskaitės-Vaičiūnienės laiško J. Ronderiui
Kaunas, 1990 gegužės 24
/.../ Aš baigus šešias klases, atvažiavau į Kauną. Baigiau medicinos seserų kursus. Ir 1938 metais savanore nuėjau dirbti 8-o forto (Apuolės g. Nr. 20) Vaikų invalidų namus. Buvau pirmoji medicinos sesuo, dirbau gydomąjį darbą, priimdavau ir vedžiau vaikų istorijų dokumentaciją /.../
/.../ Mylėk artimą savo, kaip pats save. Tos meilės šauksmo vedama ėjau aš, ėjo stebuklingai rizikai atsidavęs kasnakt pas mane Broliukas – Bronius Gotautas. Iki vidurnakčio melsdavosi rankas iškėlęs, o apie 2–3 val. nakties išeidavo prie sutartos vietos, prie geto tvoros. Iš ten išnešti kūdikio ar vaiko, ar suaugusio.
Dabar juokas ima, kada prisimenu, kad kartą mane bendradarbė perspėjo, sako: „Tokia šventa seselė, o iš jos kambario naktį mačiau išeinant vyrą.“
Broliuką laikiau, nes arti buvo getas, o tuos vaikelius iš geto jis atnešdavo į mūsų koridorių, o rytą kaip pamestinukus aš paimdavau į palatas. Guldydavom po du. Į priėmimo knygą rašydavau lietuviškas pavardes ir vardus, visiems prisegdavau iš bažnyčios, kuriose „krikštyti“, gimimo metrikus – tada galiojo bažnyčios išduoti gimimo metrikai. Vėliau, šiuos vaikelius, kurie buvo labai maži, paimdavo gydytojas Baublys į „Lopšelio“ vaikų namus. O kai kuriuos didesnius, aprūpintus metrikais (tai buvo svarbiausia) paimdavo bevaikės šeimos auginti /.../ Tokio herojiško pasiaukojimo, net kasdien pasiruošus drąsiai mirti, einant į getą naktį gelbėti kito gyvybės, man gyvenime neteko sutikti ar matyti.
/../ Vėliau daviau Broliukui savo buto, prieš geto tvorą (Stulginskio g. 31–2) raktus, ten jis pats nakvodavo ir arti buvo atvežti iš geto išgelbėtus vaikus, o vaikus vėliau atnešdavo į vaikų namus...
Iš A. Skačkauskaitės-Vaičiūnienės laiško J. Ronderiui
Kaunas, 1990 gegužės 24