Žydų gelbėtojai
Simanavičius Balys
Ištrauka iš Balio Simanavičiaus dienoraščio
Vokiečiai davė įsakymą naikinti mažus vaikus iki 12 metų, taip pat senus, kurie yra nedarbingi. Dirbo pas mane viena moteris pavarde Pomerancienė, jos vyras buvo Kauno teatro smuikininkas ir pažinojo Kiprą Petrauską. Aš nežinojau kokiu būdu jo žmona, dirbdama pas mane, susiskambino su Petrauskiene ir susitarė, kad priimtų jo mergaitę. Petrauskienė sutiko priimti, bet buvo bėda, kaip ten ją nugabenti. Mergaitei gete davė migdomųjų vaistų ir ją miegančią atnešė į fabriką pas vieną seną moterį. Tada buvo šeštadienis ir mane prašė, kad aš ją nugabenčiau Petrauskams, bet tuo momentu aš negalėjau, man reikėjo išvažiuoti į Kudirkos Naumiestį parvežti kailių. Aš šeštadienio vakarą išvažiavau, o paryčiui grįžau, nemiegojęs ir nevalgęs. Greitai persirengiau, paėmiau vežimą ir tą seną moteriškę, pas kurią visą naktį buvo mergaitė, ir mes išvažiavome „krikštyti vaiko“. O kieme jau buvo policininkai, vienas iš jų buvo lietuvis, kitas vokietis. Pastarasis tikrindavo tuos kurie veždavo mažus vaikus.
Tuo metu Kipras Petrauskas gyveno Laisvės Alėjoje, o man su mergaite reikėjo važiuoti dabartine Požėlos gatve, tiesiai į Laisvės alėją. Bet Laisvės alėjos ir Raudonosios armijos prospekto kampe stovėjo policija, kuri mane sustabdė ir paklausė kur važiuoju. Visa laimė, kad pasitaikė pažįstamas policininkas. Aš pasakiau, kad važiuoju į Katedrą krikštyti vaiko. Jie patikėjo manim, nes turėjau vokiškus dokumentus. Mes apvažiavome aplink Rotušę, Nemuno pakrante ir šiaip taip pasiekėme Petrausko butą.
Mergaitę paėmiau ant rankų ir įbėgau į koridorių. Užlipau į antrą aukštą, paspaudžiau skambutį ir laukiu, o laukti teko gana ilgai, o gal man tik taip atrodė. Per tą laiką pažvelgiau į mergaitę, o ji akutėmis žiūri į mane ir tyli, rodos, prašo gelbėti ją ir man taip jos pagailo. Ir aš galvoju, jei Petrauskienė nepaims, aš jos nepaliksiu likimo valiai. Bet tuo metu atsidarė durys ir pasirodė Petrauskienė. Aš jai sakau: “Jums dovanų atvežiau“. O ji tik paklausė, kaip mergaitės vardas. Aš nežinau kaip man kilo idėja pavadinti mergaitę Dana, taip ji ir liko Dana. Štai kokia istorija su Dana Pomerancaite. Vėliau ji baigė Vilniaus Konservatoriją, aspirantūrą Maskvoje ir buvo paskirta dirbti dėstytoja, Kijevo konservatorijoje. Ištekėjo už smuikininko Mazurkevičiaus. Dabar ji su visa šeima išvyko iš Tarybų Sąjungos ir gyvena Kanadoje.
1982
Vokiečiai davė įsakymą naikinti mažus vaikus iki 12 metų, taip pat senus, kurie yra nedarbingi. Dirbo pas mane viena moteris pavarde Pomerancienė, jos vyras buvo Kauno teatro smuikininkas ir pažinojo Kiprą Petrauską. Aš nežinojau kokiu būdu jo žmona, dirbdama pas mane, susiskambino su Petrauskiene ir susitarė, kad priimtų jo mergaitę. Petrauskienė sutiko priimti, bet buvo bėda, kaip ten ją nugabenti. Mergaitei gete davė migdomųjų vaistų ir ją miegančią atnešė į fabriką pas vieną seną moterį. Tada buvo šeštadienis ir mane prašė, kad aš ją nugabenčiau Petrauskams, bet tuo momentu aš negalėjau, man reikėjo išvažiuoti į Kudirkos Naumiestį parvežti kailių. Aš šeštadienio vakarą išvažiavau, o paryčiui grįžau, nemiegojęs ir nevalgęs. Greitai persirengiau, paėmiau vežimą ir tą seną moteriškę, pas kurią visą naktį buvo mergaitė, ir mes išvažiavome „krikštyti vaiko“. O kieme jau buvo policininkai, vienas iš jų buvo lietuvis, kitas vokietis. Pastarasis tikrindavo tuos kurie veždavo mažus vaikus.
Tuo metu Kipras Petrauskas gyveno Laisvės Alėjoje, o man su mergaite reikėjo važiuoti dabartine Požėlos gatve, tiesiai į Laisvės alėją. Bet Laisvės alėjos ir Raudonosios armijos prospekto kampe stovėjo policija, kuri mane sustabdė ir paklausė kur važiuoju. Visa laimė, kad pasitaikė pažįstamas policininkas. Aš pasakiau, kad važiuoju į Katedrą krikštyti vaiko. Jie patikėjo manim, nes turėjau vokiškus dokumentus. Mes apvažiavome aplink Rotušę, Nemuno pakrante ir šiaip taip pasiekėme Petrausko butą.
Mergaitę paėmiau ant rankų ir įbėgau į koridorių. Užlipau į antrą aukštą, paspaudžiau skambutį ir laukiu, o laukti teko gana ilgai, o gal man tik taip atrodė. Per tą laiką pažvelgiau į mergaitę, o ji akutėmis žiūri į mane ir tyli, rodos, prašo gelbėti ją ir man taip jos pagailo. Ir aš galvoju, jei Petrauskienė nepaims, aš jos nepaliksiu likimo valiai. Bet tuo metu atsidarė durys ir pasirodė Petrauskienė. Aš jai sakau: “Jums dovanų atvežiau“. O ji tik paklausė, kaip mergaitės vardas. Aš nežinau kaip man kilo idėja pavadinti mergaitę Dana, taip ji ir liko Dana. Štai kokia istorija su Dana Pomerancaite. Vėliau ji baigė Vilniaus Konservatoriją, aspirantūrą Maskvoje ir buvo paskirta dirbti dėstytoja, Kijevo konservatorijoje. Ištekėjo už smuikininko Mazurkevičiaus. Dabar ji su visa šeima išvyko iš Tarybų Sąjungos ir gyvena Kanadoje.
1982