Žydų gelbėtojai
Sarpalius Vladas
Pijus KILIKEVIČIUS
Žydų kultūros draugijai
Jūsų laišką gavau pavėluotai – buvo paklydęs pas kitus kaimynus kartu su laikraščiais. Atsiprašau už pavėluotai siunčiamą Jums atsakymą.
Kuo pavyko padėti persekiojamiems žydams? Pirmiausia tenka pasakyti, kad tai buvo kolektyvinės mūsų šeimų, giminių, kaimynų ir kt. geros valios žmonių pastangos. Reikėjo užtikrinti slaptumą, suuosti galimas kratas, labai operatyviai perkilnoti globojamuosius į saugesnes vietas. Buvo patikimų žmonių, sutinkančių pagloboti 1–2 paras, kol praeis pavojus. Visa tai buvo susiję su nemaža rizika.
Ačiū Dievui, mūsų pastangos nenuėjo veltui: visi mūsų betarpiškai globoti, taip pat ir tie, kurie buvo prisiglaudę pas kitus mums gerai žinomus žmones, išliko gyvi iki tos dienos, kurią iš mūsų apylinkių pasitraukė vokiečių kariuomenė (mūsų kaime tai įvyko 1944 m. liepos 31 dieną, kitur šiek tiek vėliau). Su visais globėjais buvo palaikomi glaudūs ryšiai, jie buvo padrąsinami, skatinami nepalūžti ir tapti nugalėtojais sunkioje kovoje už žmonių gyvybės išsaugojimą.
Globa prasidėjo 1941 metų rugpjūčio mėn.
Pirmiausia pasiprašė leisti bent laikinai pasislėpti Feldbergų šeima (Feldberg Šmuelis, Feldbergienė Janina su dviem mergaitėmis – Rūta apie 4–5 metų amž., Aneta apie 1 metų). Jie buvo paskirstyti tarp giminių: Feldbergas pas mane, Feldbergienė su didesniąja mergaite pas mano seserį Magdę Kašinskienę, mažoji Aneta buvo apgyvendinta pas gailestingą, labai aukštos moralės moterį Stankevičienę atokesniame Sarmačinų kaime. Pas M. Kašinskienę netrukus pasiprašė globos dar Goldbergienė Foma. Be to, naktimis dar ateidavo nusiprausti, išsimaudyti kiti žydai, kurie dienas praleisdavo pas toliau gyvenančius valstiečius. Tada Feldbergienė su dukteria buvo perkelta pas kitą seserį Kastulę Savickienę, gyvenusią kaimynystėje. Naktimis Feldbergų šeima susieidavo pas vieną iš seserų Kastulę Savickienę.
Pas brolį Kilikevičių Juozą, gyvenusį apie 1 km., atstumu buvo apgyvendintas ir sulaukė išlaisvinimo Juozas Zilberis. Juozo Zilberio mažametė duktė buvo apgyvendinta Vilkaviškio mieste, pas Čečkevičius, gailestingus ir labai aukštos moralės žmones.
Pas juos mergaitė paaugo, karo veiksmams nuslinkus iš Vilkaviškio apsigyveno pas gimines, vėliau ištekėjo ir išvažiavo į Izraelį, vėliau į užsienį.
Pas artimą kaimyną Petrą Karužą irgi 3 metus išsislapstė Kopas Mejeris ir jo brolis. Po išlaisvinimo išvažiavo į Izraelį.
Davidavičiūtė Emilija, jos sesuo Davidavičiūtė Maša su savo vyru ir dukterimis išsislapstė pas Vincą ir Uršulę Dailidavičius Pagramdų kaime, pas Joną Viltrakį tame pačiame kaime ir pas Svotus kaime (buvo perkilnojami priklausomai nuo aplinkybių ir iš tinkančių pavojų).
Kirkilovskis Alteris ir bendro likimo jo draugas, vadinamas slapyvardžiu „Jonas“ daugiausia slapstėsi pas Miliauskus Garšvinių kaime, pas mano pusseserę Uršulę Rucevičiūtę Smilgių kaime (irgi buvo perkilnojami priklausomai nuo aplinkybių).
Šapiras Joselis ir jo žmona sėkmingai išsislapstė pas Danilevičius Sausininkų kaime, pas Janavičius Paežerių kaime ir pas mano pusseserę Sarpalienę Adelę ir jos vyrą Sarpalių Vladą Zomčinės kaime (kilnojosi, išvengdami pavojų).
Šteinas Ickus ir Šteinienė Sara išsislapstė pas Juzę Gudaitienę Garšvinių kaime; ten užklysdavo ir kiti žydai laikinai pasislapstyti, kol praeis pavojus kitur.
Ir mūsų (mano, seserų, brolio Juozo) betarpiškai globojami žydai pagal reikalą buvo perkilnojami pas mūsų tėvus, pas pusseseres ir retkarčiais 2–3 dienoms pas šiaip patikimus žmones.
Todėl šioje kilnioje misijoje (įskaitant visus šeimos narius, kurie žinojo ir saugojo paslaptį) dalyvavo apie 40 žmonių.
Išgelbėtos gyvybės – tai visų jų nuopelnas. Visi jie nusipelnė padėkos.
Tiek trumpai galiu pasakyti apie išgelbėtuosius ir gelbėtojus. Visi, kurie gelbėjome, jaučiame moralinį pasitenkinimą, kad sugebėjome nugalėti baimę, palaužti savisaugos instinktą ir tapti nugalėtojais kovoje su istorijoje negirdėtu smurtu, žvėriškumu ir laukine hitlerinio fašizmo galybe.
Su pagarba, P. Kilikevičius 1992 spalio 8
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 1 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1997
Žydų kultūros draugijai
Jūsų laišką gavau pavėluotai – buvo paklydęs pas kitus kaimynus kartu su laikraščiais. Atsiprašau už pavėluotai siunčiamą Jums atsakymą.
Kuo pavyko padėti persekiojamiems žydams? Pirmiausia tenka pasakyti, kad tai buvo kolektyvinės mūsų šeimų, giminių, kaimynų ir kt. geros valios žmonių pastangos. Reikėjo užtikrinti slaptumą, suuosti galimas kratas, labai operatyviai perkilnoti globojamuosius į saugesnes vietas. Buvo patikimų žmonių, sutinkančių pagloboti 1–2 paras, kol praeis pavojus. Visa tai buvo susiję su nemaža rizika.
Ačiū Dievui, mūsų pastangos nenuėjo veltui: visi mūsų betarpiškai globoti, taip pat ir tie, kurie buvo prisiglaudę pas kitus mums gerai žinomus žmones, išliko gyvi iki tos dienos, kurią iš mūsų apylinkių pasitraukė vokiečių kariuomenė (mūsų kaime tai įvyko 1944 m. liepos 31 dieną, kitur šiek tiek vėliau). Su visais globėjais buvo palaikomi glaudūs ryšiai, jie buvo padrąsinami, skatinami nepalūžti ir tapti nugalėtojais sunkioje kovoje už žmonių gyvybės išsaugojimą.
Globa prasidėjo 1941 metų rugpjūčio mėn.
Pirmiausia pasiprašė leisti bent laikinai pasislėpti Feldbergų šeima (Feldberg Šmuelis, Feldbergienė Janina su dviem mergaitėmis – Rūta apie 4–5 metų amž., Aneta apie 1 metų). Jie buvo paskirstyti tarp giminių: Feldbergas pas mane, Feldbergienė su didesniąja mergaite pas mano seserį Magdę Kašinskienę, mažoji Aneta buvo apgyvendinta pas gailestingą, labai aukštos moralės moterį Stankevičienę atokesniame Sarmačinų kaime. Pas M. Kašinskienę netrukus pasiprašė globos dar Goldbergienė Foma. Be to, naktimis dar ateidavo nusiprausti, išsimaudyti kiti žydai, kurie dienas praleisdavo pas toliau gyvenančius valstiečius. Tada Feldbergienė su dukteria buvo perkelta pas kitą seserį Kastulę Savickienę, gyvenusią kaimynystėje. Naktimis Feldbergų šeima susieidavo pas vieną iš seserų Kastulę Savickienę.
Pas brolį Kilikevičių Juozą, gyvenusį apie 1 km., atstumu buvo apgyvendintas ir sulaukė išlaisvinimo Juozas Zilberis. Juozo Zilberio mažametė duktė buvo apgyvendinta Vilkaviškio mieste, pas Čečkevičius, gailestingus ir labai aukštos moralės žmones.
Pas juos mergaitė paaugo, karo veiksmams nuslinkus iš Vilkaviškio apsigyveno pas gimines, vėliau ištekėjo ir išvažiavo į Izraelį, vėliau į užsienį.
Pas artimą kaimyną Petrą Karužą irgi 3 metus išsislapstė Kopas Mejeris ir jo brolis. Po išlaisvinimo išvažiavo į Izraelį.
Davidavičiūtė Emilija, jos sesuo Davidavičiūtė Maša su savo vyru ir dukterimis išsislapstė pas Vincą ir Uršulę Dailidavičius Pagramdų kaime, pas Joną Viltrakį tame pačiame kaime ir pas Svotus kaime (buvo perkilnojami priklausomai nuo aplinkybių ir iš tinkančių pavojų).
Kirkilovskis Alteris ir bendro likimo jo draugas, vadinamas slapyvardžiu „Jonas“ daugiausia slapstėsi pas Miliauskus Garšvinių kaime, pas mano pusseserę Uršulę Rucevičiūtę Smilgių kaime (irgi buvo perkilnojami priklausomai nuo aplinkybių).
Šapiras Joselis ir jo žmona sėkmingai išsislapstė pas Danilevičius Sausininkų kaime, pas Janavičius Paežerių kaime ir pas mano pusseserę Sarpalienę Adelę ir jos vyrą Sarpalių Vladą Zomčinės kaime (kilnojosi, išvengdami pavojų).
Šteinas Ickus ir Šteinienė Sara išsislapstė pas Juzę Gudaitienę Garšvinių kaime; ten užklysdavo ir kiti žydai laikinai pasislapstyti, kol praeis pavojus kitur.
Ir mūsų (mano, seserų, brolio Juozo) betarpiškai globojami žydai pagal reikalą buvo perkilnojami pas mūsų tėvus, pas pusseseres ir retkarčiais 2–3 dienoms pas šiaip patikimus žmones.
Todėl šioje kilnioje misijoje (įskaitant visus šeimos narius, kurie žinojo ir saugojo paslaptį) dalyvavo apie 40 žmonių.
Išgelbėtos gyvybės – tai visų jų nuopelnas. Visi jie nusipelnė padėkos.
Tiek trumpai galiu pasakyti apie išgelbėtuosius ir gelbėtojus. Visi, kurie gelbėjome, jaučiame moralinį pasitenkinimą, kad sugebėjome nugalėti baimę, palaužti savisaugos instinktą ir tapti nugalėtojais kovoje su istorijoje negirdėtu smurtu, žvėriškumu ir laukine hitlerinio fašizmo galybe.
Su pagarba, P. Kilikevičius 1992 spalio 8
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 1 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1997