Žydų gelbėtojai
Salenekienė Matilda
Juozas ir Matilda Salenekai
Inžinierius Juozas Salenekas su savo žmona Matilda ir maža dukrele gyveno Šiauliuose. Vokiečiai miestą okupavo 1941 m. birželio 26 d.
1944 metų vasarą, įkalintas gete, Josifas Leibovičius susirado savo draugą Juozą, su kuriuo kartu studijavo Kauno universitete, ir paprašė išgelbėti jo dukterėčią Avivą, gimusią Šiaulių gete 1942 m. vasarį. Pasitaręs su žmona, Juozas sutiko, ir 1944 birželį mergaitė buvo išnešta iš geto lagamine.
Matilda pasirūpino, kad jų pačių dukrelę pasiimtų jos tėvai, ir Avivą galėtų gyventi pas Salenekus kaip jų duktė. Mažai mergaitei buvo sunku pritapti naujoje šeimoje – dar ir dėl to, kad ji nesuprato savo gelbėtojų kalbos. Juozas ir Matilda kantriai mokino ją kalbėti lietuviškai ir pratino prie savęs, kaip prie naujų tėvų. Nors tamsiaplaukė ir juodaakė mergaitė atrodė visai nepanaši į savo lietuvius „tėvus“, Aviva gyveno Salenekų namuose iki pat miesto išvadavimo.
Kai frontas priartėjo prie Šiaulių, paskutiniai likę gyvi Šiaulių geto žydai buvo išvežti į Dachau ir Štuthofo koncentracijos stovyklas. Avivos tėvai, Mošė ir Sulamita Leibovičiai, pateko į Štuthofą. Mošė stovykloje žuvo, o Sulamita 1945 metų pavasarį grįžo į Lietuvą. Per inžinierių asociaciją ji susirado Salenekų šeimą. Šešis mėnesius Sulamita gyveno pas Salenekus, kol Aviva priprato prie savo tikros motinos. Jai teko iš naujo mokytis gimtosios jidiš kalbos. 1947 metais Aviva su motina išvyko į Vokietiją, iš ten – į Kanadą.
Inžinierius Juozas Salenekas su savo žmona Matilda ir maža dukrele gyveno Šiauliuose. Vokiečiai miestą okupavo 1941 m. birželio 26 d.
1944 metų vasarą, įkalintas gete, Josifas Leibovičius susirado savo draugą Juozą, su kuriuo kartu studijavo Kauno universitete, ir paprašė išgelbėti jo dukterėčią Avivą, gimusią Šiaulių gete 1942 m. vasarį. Pasitaręs su žmona, Juozas sutiko, ir 1944 birželį mergaitė buvo išnešta iš geto lagamine.
Matilda pasirūpino, kad jų pačių dukrelę pasiimtų jos tėvai, ir Avivą galėtų gyventi pas Salenekus kaip jų duktė. Mažai mergaitei buvo sunku pritapti naujoje šeimoje – dar ir dėl to, kad ji nesuprato savo gelbėtojų kalbos. Juozas ir Matilda kantriai mokino ją kalbėti lietuviškai ir pratino prie savęs, kaip prie naujų tėvų. Nors tamsiaplaukė ir juodaakė mergaitė atrodė visai nepanaši į savo lietuvius „tėvus“, Aviva gyveno Salenekų namuose iki pat miesto išvadavimo.
Kai frontas priartėjo prie Šiaulių, paskutiniai likę gyvi Šiaulių geto žydai buvo išvežti į Dachau ir Štuthofo koncentracijos stovyklas. Avivos tėvai, Mošė ir Sulamita Leibovičiai, pateko į Štuthofą. Mošė stovykloje žuvo, o Sulamita 1945 metų pavasarį grįžo į Lietuvą. Per inžinierių asociaciją ji susirado Salenekų šeimą. Šešis mėnesius Sulamita gyveno pas Salenekus, kol Aviva priprato prie savo tikros motinos. Jai teko iš naujo mokytis gimtosios jidiš kalbos. 1947 metais Aviva su motina išvyko į Vokietiją, iš ten – į Kanadą.