Žydų gelbėtojai
Rutkauskas Juozas
Iš Žanos Čarnaitės-Ranienės prisiminimų:
Mūsų brigada, grįždama iš elektrinės į getą, jau buvo perėjusi Žaliąjį tiltą, kai aš tiesiog netikėdama savo akimis, pamačiau: prie pat šaligatvio krašto ėjo Juozas Rutkauskas. Su Rutkausku dirbau respublikinėje statistikos valdyboje 1940-aisiais. Supratau, kad jis man nori kažką pasakyti ir susikeičiau eilėje vietomis,kad atsidurčiau prie pat šaligatvio. Jis pasiteiravo, kur mus veda dirbti, ir pažadėjo aplankyti mane darbe. Kitą dieną jis mane susirado elektrinėje.
1939 metų kovo mėnesį, vokiečiams okupavus Klaipėdos kraštą, buvo išleistas įsakymas, pagal kurį to krašto gyventojai, gimę ir gyvenę tenai iki 1939 metų, turi teisę repatrijuoti į reichą. J. Rutkausko žmona buvo gimusi Tilžėje. Jinai pagal tą įstatymą su vaikais - dviem sūnumis ir dukra išvyko iš Lietuvos į Vokietiją.Juozas Rutkauskas nepanoro tapti pabėgėliu ir liko Lietuvoje. Dabar, vokiečių okupacijos sąlygomis, tokia situacija jam pasidarė palanki.
Vokiečiai patikėjo J. Rutkauskui vadovauti pasų skyriui Rudaminoje, netoli Vilniaus. Jis susirašinėjo su vaikais. Abu jo sūnūs tarnavo Wehrmachte - vokiečių armijoje okupuotoje Prancūzijoje. Žmona su dukra Margarita važinėjo su koncertais į frontą. Viena dainavo, kita akompanavo.
Atėjęs į elektrinę, jis pažadėjo man pagelbėti. Galvoje viskas susijaukė, kūriau planus, kaip ištrūkti. Namuose - gete savo mintimis dalijausi su namiškiais, bet tėveliai mano sumanymais nesusidomėjo. Susitikusi Lammą, papasakojau apie Rutkausko siūlomą pagalbą. Su Lammu mes kartu dirbome varytojais SS būstinėje. Žinojau,kad tai ryžtingas žmogus ir jis man pritarė, sakydamas, kad tokios progos praleisti negalima. Lammas prašė pasiteirauti Rutkausko, ar jis turi galimybę padėti tik vieną kartą, ar galėtų parūpinti daugiau pasų blankų.
J. Rutkauskui apsilankius kitą kartą, mes susiradome atokesnę vietelę elektrinės kieme, kur galėjome ramiau pasikalbėti. Jis pasakė, kad galėtų parūpinti daugiau pasų, bet už tai kažkam reikės duoti kyšį, nes kontoroje jis esąs ne vienas. Kiekvienas toks pasas su antspaudu kainuotų du tūkstančius rublių arba du šimtus vokiškų markių. Tą žinią vakare perdaviau Lammui, kuris manęs jau laukė prie geto vartų. Po to pradėjau išnešti pinigus ir nuotraukas. Galvoj "nešiausi" žinias, kokia kalba, be žydų, nuotraukos savininkas moka kalbėti.
Geto kaliniams buvo griežtai draudžiama nešiotis pinigų. Beje, iš kur jų tada galėjome turėti! Juk buvo 1943-ųjų pavasaris. Tad jeigu prie vartų kratos metu surastų pas mane tiek pinigų ir dar nuotraukų, kurių neturėjome turėti, manęs, be abejo, lauktų mirtis. Kai, grįždama į getą, nešdavau padirbtus pasus, kiekvieną kartą tikėdavausi ko nors dar baisesnio... Tėveliai apie šį mano tarpininkavimą nieko nežinojo.
(...) J. Rutkauskas, žinodamas, kad mes pinigų neturime, pažadėjo mums keturiems paruošti pasus veltui. Po to jo pasiūlymo aš kas vakarą stengdavausi įtikinti tėvelį, kad kito kelio jau nėra. Kodėl gi mes turime patys nuleistomis galvomis nuolankiai eiti mirti į Panerius(...)
Neįtikėtina tiesa. Žana Ranaitė-Čarnienė. Vilnius, 1994
Mūsų brigada, grįždama iš elektrinės į getą, jau buvo perėjusi Žaliąjį tiltą, kai aš tiesiog netikėdama savo akimis, pamačiau: prie pat šaligatvio krašto ėjo Juozas Rutkauskas. Su Rutkausku dirbau respublikinėje statistikos valdyboje 1940-aisiais. Supratau, kad jis man nori kažką pasakyti ir susikeičiau eilėje vietomis,kad atsidurčiau prie pat šaligatvio. Jis pasiteiravo, kur mus veda dirbti, ir pažadėjo aplankyti mane darbe. Kitą dieną jis mane susirado elektrinėje.
1939 metų kovo mėnesį, vokiečiams okupavus Klaipėdos kraštą, buvo išleistas įsakymas, pagal kurį to krašto gyventojai, gimę ir gyvenę tenai iki 1939 metų, turi teisę repatrijuoti į reichą. J. Rutkausko žmona buvo gimusi Tilžėje. Jinai pagal tą įstatymą su vaikais - dviem sūnumis ir dukra išvyko iš Lietuvos į Vokietiją.Juozas Rutkauskas nepanoro tapti pabėgėliu ir liko Lietuvoje. Dabar, vokiečių okupacijos sąlygomis, tokia situacija jam pasidarė palanki.
Vokiečiai patikėjo J. Rutkauskui vadovauti pasų skyriui Rudaminoje, netoli Vilniaus. Jis susirašinėjo su vaikais. Abu jo sūnūs tarnavo Wehrmachte - vokiečių armijoje okupuotoje Prancūzijoje. Žmona su dukra Margarita važinėjo su koncertais į frontą. Viena dainavo, kita akompanavo.
Atėjęs į elektrinę, jis pažadėjo man pagelbėti. Galvoje viskas susijaukė, kūriau planus, kaip ištrūkti. Namuose - gete savo mintimis dalijausi su namiškiais, bet tėveliai mano sumanymais nesusidomėjo. Susitikusi Lammą, papasakojau apie Rutkausko siūlomą pagalbą. Su Lammu mes kartu dirbome varytojais SS būstinėje. Žinojau,kad tai ryžtingas žmogus ir jis man pritarė, sakydamas, kad tokios progos praleisti negalima. Lammas prašė pasiteirauti Rutkausko, ar jis turi galimybę padėti tik vieną kartą, ar galėtų parūpinti daugiau pasų blankų.
J. Rutkauskui apsilankius kitą kartą, mes susiradome atokesnę vietelę elektrinės kieme, kur galėjome ramiau pasikalbėti. Jis pasakė, kad galėtų parūpinti daugiau pasų, bet už tai kažkam reikės duoti kyšį, nes kontoroje jis esąs ne vienas. Kiekvienas toks pasas su antspaudu kainuotų du tūkstančius rublių arba du šimtus vokiškų markių. Tą žinią vakare perdaviau Lammui, kuris manęs jau laukė prie geto vartų. Po to pradėjau išnešti pinigus ir nuotraukas. Galvoj "nešiausi" žinias, kokia kalba, be žydų, nuotraukos savininkas moka kalbėti.
Geto kaliniams buvo griežtai draudžiama nešiotis pinigų. Beje, iš kur jų tada galėjome turėti! Juk buvo 1943-ųjų pavasaris. Tad jeigu prie vartų kratos metu surastų pas mane tiek pinigų ir dar nuotraukų, kurių neturėjome turėti, manęs, be abejo, lauktų mirtis. Kai, grįždama į getą, nešdavau padirbtus pasus, kiekvieną kartą tikėdavausi ko nors dar baisesnio... Tėveliai apie šį mano tarpininkavimą nieko nežinojo.
(...) J. Rutkauskas, žinodamas, kad mes pinigų neturime, pažadėjo mums keturiems paruošti pasus veltui. Po to jo pasiūlymo aš kas vakarą stengdavausi įtikinti tėvelį, kad kito kelio jau nėra. Kodėl gi mes turime patys nuleistomis galvomis nuolankiai eiti mirti į Panerius(...)
Neįtikėtina tiesa. Žana Ranaitė-Čarnienė. Vilnius, 1994