Iš Tatjanos Klibanskajos 1945 m. gegužės 14 d. liudijimo:
Aš, žemiau pasirašiusi Tatjana Klibanskaja, Nojaus patvirtinu, kad vokiečių okupacijos metais, kai žydai buvo persekiojami ir žudomi, radau širdingiausią ir šilčiausią prieglobstį pas Mariją Rusteikaitę Šiaulių apskrities Vaiguvos dvare. Marija visus metus slėpė tris mano sūnus: Samuilą (7 metų), Avraamą (6 metų) ir Asafą (6 metų) savo dvare be jokio atlygio.
Prižiūrėjo juos, kaip savo giminaičius: maitino, rengė, mokino. /.../
Vaikai nenorėjo skirtis su Marija Rusteikaite, kuri jiems buvo kaip tikra motina. Išvažiuojant, ji aprūpino mus maistu, vaikiškomis kojinėmis, būtiniausiais drabužiais, nes mūsų daiktai dingo gete.
/.../ Žinau, kad ten, prieglaudoje, išsigelbėjo apie 15 (penkiolika) žydų, visi žmonės neturtingi, neturėję lėšų pragyvenimui. /.../
