Žydų gelbėtojai
Rinkevičienė Elena
Margaret Kagan
Slėptuvė liejykloje
„...Būdama be galo dėkinga už garbę, parodytą mano tėvams, sakau žinanti, kad mano tėvas, jei jis dar būtų gyvas, pasakytų, jog jis nepadarė nieko tokio, ko nebūtų padaręs bet kuris kitas normalus žmogus“.
Vitalijos Čiurinskienės žodžiai, pasakyti 1989 metų vasario 13 dieną Lordų rūmuose, Londone, priimant savo tėvų Vytauto ir Elenos Rinkevičių apdovanojimus – Pasaulio Tautų Teisuolių medalius ir Garbės raštą.
Prieš karą mes, Štromų šeima – tėvelis Jurgis, mama Eugenija, mano broliukas Aleksandras (Aliukas) ir aš, Margarita – gyvenom Vienybės aikštėje, Vailokaičio name. 1940 metais tarybų valdžia šį namą nacionalizavo ir apgyvendino jame Rašytojų sąjungos narius, o mus perkėlė į mažesnį butą Žaliakalnyje. Mano močiutė, mano mamos mama Sophie, prieškariu gyvenusi Paryžiuje, vokiečiams užėmus Prancūziją, persikėlė į Rygą. 1941 metais, birželio viduryje, Sophie atvažiavo mūsų aplankyti. Kai birželio 22 dieną Vokietija paskelbė karą Tarybų Sąjungai ir paaiškėjo, kad Raudonoji armija traukiasi ir vokiečių armija netrukus pasieks Kauną, mes ir įsivaizduoti negalėjome, kaip pasikeis mūsų gyvenimas. Aliukas buvo vaikų pionierių stovykloje prie Palangos. Močiutei grįžti į Rygą pasidarė nebeįmanoma. Pirmas ir skaudžiausias smūgis mus ištiko, kai tėvas nuėjo į „Paramą“, kurios direktoriumi yra buvęs, atiduoti raktų ir nebegrįžo. Mes tik po karo sužinojome, kad jis buvo nužudytas žiauriose skerdynėse „Lietūkio“ garaže. Tuo pačiu metu buvo suimta ir vėliau žiauriai nužudyta mano tėvo sesuo teta Sonia, Irenos Veisaitės motina. Apytikriai po savaitės saulės spindulys prasiveržė į mūsų niūrų gyvenimą – vieną gražų rytą ant mūsų namo slenksčio atsirado Aliukas. Kai Palangos stovykloje atostogavusius žydų vaikus atskyrė nuo nežydų vaikų, Aliukas neprisipažino esąs žydas, ir jam pasisekė parkeliauti namo. Tačiau jį stipriai sukrėtė tėvelio nebuvimas.
Prieš rugpjūčio 15-ąją mes jau buvom Vilijampolėj už spygliuotos tvoros. Optimistai tikėjosi, kad gete tarp saviškių bus saugiau, kad karas ilgai tęstis negali ir taikytis su geto gyvenimo baisenybėmis teks tik trumpam. Kiti greitai suprato, kad geto žydai pasmerkti mirčiai ir vienaip ar kitaip bus nužudyti. Juozas Kaganas, su kuriuo mane supažindino pusseserė Irena, buvo iš pastarųjų. Mes su Juozu artimai susidraugavom ir apsivedėm. Jis man buvo daug pasakojęs apie planą įrengti slėptuvę Vilijampolės liejykloje, į kurią jis eidavo dirbti su geto brigada, ir kad jo plano pagrindinė ašis yra Vytautas Rinkevičius, tos liejyklos meistras. Vienas labiausiai man įstrigusių Juozo pasakojimų buvo apie Vytautą, kaip jis vidujai protestavo, kai pamatė žiauriai skriaudžiamą geto brigados darbininką. Mano vaizduotėje jis tapo garbingumo simboliu. Kai pirmą kartą sutikau Vytautą liejyklos kieme, iš karto pajutau, kad iš jo akių šviečia gerumas ir užuojauta.
Vytautas Rinkevičius mums tapo ryškia žvaigžde, nušvietusia tamsų nakties dangų.
Nacių okupuotoje Lietuvoje jis gelbėjo Juozą (taip mes vadinome mano vyrą Jozefą Kaganą), jo motiną Mirą Kagan ir mane nepaisydamas mirtino pavojaus, kuris už šį gelbėjimą grėsė visai jo šeimai. Jis pastatė ir įrengė mums liejyklos palėpėje slėptuvę. Ji buvo padaryta kraigo dalyje, atskirtoje menama siena. Po slėptuve buvo valgyklos sandėlis, už kurį buvo atsakingas Vytautas. Jis bendravo su mumis per liuką lubose. Iš pradžių Vytautas neatskleidė savo paslapties net žmonai, nes nenorėjo jos jaudinti, tačiau buvo nelengva išmaitinti dar tris žmones, ir kai Elia pastebėjo, kad iš jų sandėliuko nežinia kur dingsta maistas, Vytautas prisipažino, ir ji tapo ištikima jo bendrininke. Devynis mėnesius jie dosniai dalijosi šeimos atsargomis ir darė viską, kad palaikytų mūsų viltį.
Vytautui nuolat grėsė mirtinas pavojus. Štai tik keletas keblumų, su kuriais jam teko susidurti:
1. Žmogus, užrašantis elektros skaitiklio parodymus, pastebėjo, kad apšvietimui suvartota daug daugiau elektros. Kad būtų išvengta tyrimo, per vieną naktį visa slėptuvės elektros laidų sistema buvo pakeista ir pervesta į kitą elektros skaitiklį.
2. Periodiški buvo gaisrinės apsaugos ir graužikų inspekcijos tikrinimai, tačiau Vytautas visada kažkaip sugebėdavo atitraukti inspektorių dėmesį nuo netikros sienos.
3. Dar vienas demaskuojantis veiksnys buvo amsintis mažas sargo šuniukas, kuris imdavo loti naktį, kai mes į fabriko tualetą nešdavom susikaupusias per dieną išmatas ar kai išgirsdavo tekančio vandens garsą. Šuo turėjo dingti, ir jis dingo. Tik Vytautas žinojo – kaip!
4. Didžiausią baimę tuo laikotarpiu sukėlęs įvykis buvo fabriko buhalterio Garkausko, žinojusio apie slėptuvę, suėmimas. Tuomet atrodė, kad viskas žlugo. Mes ypač jaudinomės dėl Vytauto saugumo ir Garkausko lemties. Tačiau Vytautas buvo ramus visą tą laiką – jis gavo Garkausko žinutę, kad mūsų paslaptis išsaugota.
Pagaliau atėjo metas, kai vokiečių armija pradėjo trauktis. Visi baiminosi, kad naciai susprogdins liejyklą – kaip kitus fabrikus ir įrenginius, kuriuos jie sunaikindavo artėjant sovietų kariuomenei. Net ir šioje paskutinėje stadijoje tebegrėsė pavojus, kad, paaiškėjus, kas buvo slapta daroma, viskas gali baigtis sušaudymu. Antanas ir Marija Macenavičiai – dar dvi ryškios žvaigždės mūsų padangėje – priglaudė mus, kai reikėjo palikti liejyklą. Mes ten išbuvome iki išlaisvinimo. Macenavičių namuose prieglobstį surado ir mano brolis Aliukas, Aviva Fridmanaitė bei kiti žydai iš Kauno geto, kurių pavardžių neprisimenu.
Po daugelio metų – deja, jau po Vytauto ir Elenos mirties, 1989-aisiais – jų dukra Vitalija Čiurinskienė priėmė savo tėvų Vytauto ir Elenos Rinkevičių Pasaulio Tautų Teisuolių medalį, kuris jai buvo įteiktas Londone, Lordų rūmuose, dalyvaujant Vyriausiajam Rabinui Lordui Jakobovičiui, Vestminsterio katedros kapelionui dr. Kahle‘i, buvusiam premjerui Lordui Wilsonui ir jo žmonai lady Wilson, žymiam istorikui Martinui Gilbertui, Valdemarui Ginsburgui, lietuvių skulptorei Elenai Gaputytei ir kitiems.
Vitalijos kalba priimant medalį buvo trumpa, bet įsimintina: Ji pasakė: „... Būdama be galo dėkinga už garbę, parodytą mano tėvams, sakau žinanti, kad mano tėvas, jei jis dar būtų gyvas, pasakytų, jog jis nepadarė nieko tokio, ko nebūtų padaręs bet kuris kitas normalus žmogus.“
Tačiau jis tai padarė. Jis rizikavo savo gyvybe ir viskuo, kas jam buvo brangu dėl trijų žydų gyvybių, ir tai truko ne vieną akimirką, o ištisus mėnesius.
Rinkevičiai ne tik išgelbėjo mūsų gyvybę, bet ir mano tikėjimą žmonijos humaniškumu, tuo, kad gėris gali įveikti blogį.
„Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį“, – tai Pasaulio Tautų Teisuolio medalio devizas. Sunku būtų rasti žodžius, kurie geriau tiktų Vytautui Rinkevičiui.
2006 sausis
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus
Slėptuvė liejykloje
„...Būdama be galo dėkinga už garbę, parodytą mano tėvams, sakau žinanti, kad mano tėvas, jei jis dar būtų gyvas, pasakytų, jog jis nepadarė nieko tokio, ko nebūtų padaręs bet kuris kitas normalus žmogus“.
Vitalijos Čiurinskienės žodžiai, pasakyti 1989 metų vasario 13 dieną Lordų rūmuose, Londone, priimant savo tėvų Vytauto ir Elenos Rinkevičių apdovanojimus – Pasaulio Tautų Teisuolių medalius ir Garbės raštą.
Prieš karą mes, Štromų šeima – tėvelis Jurgis, mama Eugenija, mano broliukas Aleksandras (Aliukas) ir aš, Margarita – gyvenom Vienybės aikštėje, Vailokaičio name. 1940 metais tarybų valdžia šį namą nacionalizavo ir apgyvendino jame Rašytojų sąjungos narius, o mus perkėlė į mažesnį butą Žaliakalnyje. Mano močiutė, mano mamos mama Sophie, prieškariu gyvenusi Paryžiuje, vokiečiams užėmus Prancūziją, persikėlė į Rygą. 1941 metais, birželio viduryje, Sophie atvažiavo mūsų aplankyti. Kai birželio 22 dieną Vokietija paskelbė karą Tarybų Sąjungai ir paaiškėjo, kad Raudonoji armija traukiasi ir vokiečių armija netrukus pasieks Kauną, mes ir įsivaizduoti negalėjome, kaip pasikeis mūsų gyvenimas. Aliukas buvo vaikų pionierių stovykloje prie Palangos. Močiutei grįžti į Rygą pasidarė nebeįmanoma. Pirmas ir skaudžiausias smūgis mus ištiko, kai tėvas nuėjo į „Paramą“, kurios direktoriumi yra buvęs, atiduoti raktų ir nebegrįžo. Mes tik po karo sužinojome, kad jis buvo nužudytas žiauriose skerdynėse „Lietūkio“ garaže. Tuo pačiu metu buvo suimta ir vėliau žiauriai nužudyta mano tėvo sesuo teta Sonia, Irenos Veisaitės motina. Apytikriai po savaitės saulės spindulys prasiveržė į mūsų niūrų gyvenimą – vieną gražų rytą ant mūsų namo slenksčio atsirado Aliukas. Kai Palangos stovykloje atostogavusius žydų vaikus atskyrė nuo nežydų vaikų, Aliukas neprisipažino esąs žydas, ir jam pasisekė parkeliauti namo. Tačiau jį stipriai sukrėtė tėvelio nebuvimas.
Prieš rugpjūčio 15-ąją mes jau buvom Vilijampolėj už spygliuotos tvoros. Optimistai tikėjosi, kad gete tarp saviškių bus saugiau, kad karas ilgai tęstis negali ir taikytis su geto gyvenimo baisenybėmis teks tik trumpam. Kiti greitai suprato, kad geto žydai pasmerkti mirčiai ir vienaip ar kitaip bus nužudyti. Juozas Kaganas, su kuriuo mane supažindino pusseserė Irena, buvo iš pastarųjų. Mes su Juozu artimai susidraugavom ir apsivedėm. Jis man buvo daug pasakojęs apie planą įrengti slėptuvę Vilijampolės liejykloje, į kurią jis eidavo dirbti su geto brigada, ir kad jo plano pagrindinė ašis yra Vytautas Rinkevičius, tos liejyklos meistras. Vienas labiausiai man įstrigusių Juozo pasakojimų buvo apie Vytautą, kaip jis vidujai protestavo, kai pamatė žiauriai skriaudžiamą geto brigados darbininką. Mano vaizduotėje jis tapo garbingumo simboliu. Kai pirmą kartą sutikau Vytautą liejyklos kieme, iš karto pajutau, kad iš jo akių šviečia gerumas ir užuojauta.
Vytautas Rinkevičius mums tapo ryškia žvaigžde, nušvietusia tamsų nakties dangų.
Nacių okupuotoje Lietuvoje jis gelbėjo Juozą (taip mes vadinome mano vyrą Jozefą Kaganą), jo motiną Mirą Kagan ir mane nepaisydamas mirtino pavojaus, kuris už šį gelbėjimą grėsė visai jo šeimai. Jis pastatė ir įrengė mums liejyklos palėpėje slėptuvę. Ji buvo padaryta kraigo dalyje, atskirtoje menama siena. Po slėptuve buvo valgyklos sandėlis, už kurį buvo atsakingas Vytautas. Jis bendravo su mumis per liuką lubose. Iš pradžių Vytautas neatskleidė savo paslapties net žmonai, nes nenorėjo jos jaudinti, tačiau buvo nelengva išmaitinti dar tris žmones, ir kai Elia pastebėjo, kad iš jų sandėliuko nežinia kur dingsta maistas, Vytautas prisipažino, ir ji tapo ištikima jo bendrininke. Devynis mėnesius jie dosniai dalijosi šeimos atsargomis ir darė viską, kad palaikytų mūsų viltį.
Vytautui nuolat grėsė mirtinas pavojus. Štai tik keletas keblumų, su kuriais jam teko susidurti:
1. Žmogus, užrašantis elektros skaitiklio parodymus, pastebėjo, kad apšvietimui suvartota daug daugiau elektros. Kad būtų išvengta tyrimo, per vieną naktį visa slėptuvės elektros laidų sistema buvo pakeista ir pervesta į kitą elektros skaitiklį.
2. Periodiški buvo gaisrinės apsaugos ir graužikų inspekcijos tikrinimai, tačiau Vytautas visada kažkaip sugebėdavo atitraukti inspektorių dėmesį nuo netikros sienos.
3. Dar vienas demaskuojantis veiksnys buvo amsintis mažas sargo šuniukas, kuris imdavo loti naktį, kai mes į fabriko tualetą nešdavom susikaupusias per dieną išmatas ar kai išgirsdavo tekančio vandens garsą. Šuo turėjo dingti, ir jis dingo. Tik Vytautas žinojo – kaip!
4. Didžiausią baimę tuo laikotarpiu sukėlęs įvykis buvo fabriko buhalterio Garkausko, žinojusio apie slėptuvę, suėmimas. Tuomet atrodė, kad viskas žlugo. Mes ypač jaudinomės dėl Vytauto saugumo ir Garkausko lemties. Tačiau Vytautas buvo ramus visą tą laiką – jis gavo Garkausko žinutę, kad mūsų paslaptis išsaugota.
Pagaliau atėjo metas, kai vokiečių armija pradėjo trauktis. Visi baiminosi, kad naciai susprogdins liejyklą – kaip kitus fabrikus ir įrenginius, kuriuos jie sunaikindavo artėjant sovietų kariuomenei. Net ir šioje paskutinėje stadijoje tebegrėsė pavojus, kad, paaiškėjus, kas buvo slapta daroma, viskas gali baigtis sušaudymu. Antanas ir Marija Macenavičiai – dar dvi ryškios žvaigždės mūsų padangėje – priglaudė mus, kai reikėjo palikti liejyklą. Mes ten išbuvome iki išlaisvinimo. Macenavičių namuose prieglobstį surado ir mano brolis Aliukas, Aviva Fridmanaitė bei kiti žydai iš Kauno geto, kurių pavardžių neprisimenu.
Po daugelio metų – deja, jau po Vytauto ir Elenos mirties, 1989-aisiais – jų dukra Vitalija Čiurinskienė priėmė savo tėvų Vytauto ir Elenos Rinkevičių Pasaulio Tautų Teisuolių medalį, kuris jai buvo įteiktas Londone, Lordų rūmuose, dalyvaujant Vyriausiajam Rabinui Lordui Jakobovičiui, Vestminsterio katedros kapelionui dr. Kahle‘i, buvusiam premjerui Lordui Wilsonui ir jo žmonai lady Wilson, žymiam istorikui Martinui Gilbertui, Valdemarui Ginsburgui, lietuvių skulptorei Elenai Gaputytei ir kitiems.
Vitalijos kalba priimant medalį buvo trumpa, bet įsimintina: Ji pasakė: „... Būdama be galo dėkinga už garbę, parodytą mano tėvams, sakau žinanti, kad mano tėvas, jei jis dar būtų gyvas, pasakytų, jog jis nepadarė nieko tokio, ko nebūtų padaręs bet kuris kitas normalus žmogus.“
Tačiau jis tai padarė. Jis rizikavo savo gyvybe ir viskuo, kas jam buvo brangu dėl trijų žydų gyvybių, ir tai truko ne vieną akimirką, o ištisus mėnesius.
Rinkevičiai ne tik išgelbėjo mūsų gyvybę, bet ir mano tikėjimą žmonijos humaniškumu, tuo, kad gėris gali įveikti blogį.
„Išgelbėjęs vieną gyvybę, išgelbėja visą pasaulį“, – tai Pasaulio Tautų Teisuolio medalio devizas. Sunku būtų rasti žodžius, kurie geriau tiktų Vytautui Rinkevičiui.
2006 sausis
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus