Žydų gelbėtojai
Rimšaitė Rozalija
Rozalija RIMŠAITĖ
Vyskupo Teofilio Matulionio paliepimu Esterą Elinaitę slėpė benediktinių vienuolyne, ji gyveno vienuolės sesers Angėlės Misiūnaitės kambaryje. Mergaitę vaikišku vežimėliu į vienuolyną per miestą vežė Danutė ir Vladimiras Zubovai, o motina kiek atsilikusi, iš tolo lydėjo savo vaiką. Sesuo Angėlė pasakojo, kad Estera buvo juodbruvė, graži, linksma mergaitė. Sesuo Angėlė savo kambaryje ją nešiojo, pasakas sekė, jos kartu miegojo. Vienuolyno salėje stovėjo pianinas, ten Estera skambino, jos miklūs pirščiukai spaudė klavišus, visi mačiusieji negalėjo atsigrožėti. Sesuo Angėlė atsiminė, kaip Esteros motina labai, labai verkė ir bučiavo atsisveikindama, o visos vienuolės, kurios tai matė, verkė kartu. Motina atsisveikina, eina ir vėl grįžta, ir vėl bučiuoja. Motinai išėjus, neužilgo Estera nusišluostė ašarytes ir vos pasiekdama pianiną, atsisėdusi ant taburetės ėmė skambinti. Tą patį vakarą, atsigulus jai į sesers Angėlės lovą, į vienuolyno duris pasibeldė vokiečių policija. Tada mergaitę paslėpė vienuolyno palėpėje, o vokiečiai į vienuolyną neįsiveržė, patriukšmavo ir nuėjo.
Vienuolės suprato, jog čia slėpti mergaitę nesaugu ir nusprendė ją išvežti į Čiobiškio vaikų namus, kurie buvo seserų benediktinių globojami. Taip suvyniotą į kailinius, kaip gyvą lėlę, paprastu kaimišku vežimu Esterą išvežė į Čiobiškį. Vokiečių policija ir ten dažnai tikrindavo, ieškodavo, bet vienuolės sugebėjo išsaugoti ir ją, ir kitas slepiamas žydaites.
Vokiečiams pasitraukus iš Lietuvos, atėjo Esteros motina. Ji mergaitės pradėjo ieškoti Kaišiadoryse, kurijoje. Vyskupas Teofilis Matulionis papasakojo motinai, jog Estera gyva ir sveika gyvena Čiobiškio vaikų namuose. Motiną labai sujaudino jo rūpestis, kai jis pasakojo, jog mergaitė yra labai muzikali ir ją būtina mokyti. Kai Busia Elinienė prisipažino, jog pati esanti muzikos mokytoja, vyskupas apsidžiaugė: „Tai labai gerai“.
Nors buvo jau sutemę, motina pasiryžo eiti į Čiobiškį, bet vyskupas jos neišleido. Ji pernakvojo ir kitą rytą išėjo pėsčia ir basa, nes batai suplyšo. Čiobiškio vaikų namų vyresnioji vienuolė labai maloniai ją priėmė ir išklausė. Vaikai tada miške uogavo. Vienuolė papasakojo kaip vieną dieną atvažiavo mašina su ginkluotais policininkais, kurie reikalavo išduoti jiems žydų vaikus, slepiamus vaikų namuose; matyt, kažkas įskundė. Jie ieškojo žydaičių ir kurijoje, ir vienuolyne, ir Čiobiškyje. Mergaites išvežė, pavyko paslėpti tik Esterą. O kai mašina su vaikais išvažiavo, vienuolė išgabeno mergaitę į kuriją Kaišiadoryse, paslėpė ją kambarėlyje prie varpinės. Paskui jau ji laisvai bėgiojo vyskupo kambaryje. O dėl išvežtų vaikų į Ukmergės policiją buvo iškviesti vienuolyno vyresnioji ir klebonas. Nežinia kaip jie aiškinosi ir ką įrodinėjo, bet vaikai buvo grąžinti.
B. Elinienė karštai ir nuoširdžiai padėkojusi vyskupui Teofiliui Matulioniui ir seselėms benediktinėms už išgelbėtas Esteros ir kitų žydaičių gyvybes, išsivežė dukrelę gyvą ir sveiką. Vyskupas ir visos anuomet buvusios Čiobiškyje vienuolės jau išėjo Anapilin. Liko išgelbėtos šešios gyvybės ir atmintis.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005
Vyskupo Teofilio Matulionio paliepimu Esterą Elinaitę slėpė benediktinių vienuolyne, ji gyveno vienuolės sesers Angėlės Misiūnaitės kambaryje. Mergaitę vaikišku vežimėliu į vienuolyną per miestą vežė Danutė ir Vladimiras Zubovai, o motina kiek atsilikusi, iš tolo lydėjo savo vaiką. Sesuo Angėlė pasakojo, kad Estera buvo juodbruvė, graži, linksma mergaitė. Sesuo Angėlė savo kambaryje ją nešiojo, pasakas sekė, jos kartu miegojo. Vienuolyno salėje stovėjo pianinas, ten Estera skambino, jos miklūs pirščiukai spaudė klavišus, visi mačiusieji negalėjo atsigrožėti. Sesuo Angėlė atsiminė, kaip Esteros motina labai, labai verkė ir bučiavo atsisveikindama, o visos vienuolės, kurios tai matė, verkė kartu. Motina atsisveikina, eina ir vėl grįžta, ir vėl bučiuoja. Motinai išėjus, neužilgo Estera nusišluostė ašarytes ir vos pasiekdama pianiną, atsisėdusi ant taburetės ėmė skambinti. Tą patį vakarą, atsigulus jai į sesers Angėlės lovą, į vienuolyno duris pasibeldė vokiečių policija. Tada mergaitę paslėpė vienuolyno palėpėje, o vokiečiai į vienuolyną neįsiveržė, patriukšmavo ir nuėjo.
Vienuolės suprato, jog čia slėpti mergaitę nesaugu ir nusprendė ją išvežti į Čiobiškio vaikų namus, kurie buvo seserų benediktinių globojami. Taip suvyniotą į kailinius, kaip gyvą lėlę, paprastu kaimišku vežimu Esterą išvežė į Čiobiškį. Vokiečių policija ir ten dažnai tikrindavo, ieškodavo, bet vienuolės sugebėjo išsaugoti ir ją, ir kitas slepiamas žydaites.
Vokiečiams pasitraukus iš Lietuvos, atėjo Esteros motina. Ji mergaitės pradėjo ieškoti Kaišiadoryse, kurijoje. Vyskupas Teofilis Matulionis papasakojo motinai, jog Estera gyva ir sveika gyvena Čiobiškio vaikų namuose. Motiną labai sujaudino jo rūpestis, kai jis pasakojo, jog mergaitė yra labai muzikali ir ją būtina mokyti. Kai Busia Elinienė prisipažino, jog pati esanti muzikos mokytoja, vyskupas apsidžiaugė: „Tai labai gerai“.
Nors buvo jau sutemę, motina pasiryžo eiti į Čiobiškį, bet vyskupas jos neišleido. Ji pernakvojo ir kitą rytą išėjo pėsčia ir basa, nes batai suplyšo. Čiobiškio vaikų namų vyresnioji vienuolė labai maloniai ją priėmė ir išklausė. Vaikai tada miške uogavo. Vienuolė papasakojo kaip vieną dieną atvažiavo mašina su ginkluotais policininkais, kurie reikalavo išduoti jiems žydų vaikus, slepiamus vaikų namuose; matyt, kažkas įskundė. Jie ieškojo žydaičių ir kurijoje, ir vienuolyne, ir Čiobiškyje. Mergaites išvežė, pavyko paslėpti tik Esterą. O kai mašina su vaikais išvažiavo, vienuolė išgabeno mergaitę į kuriją Kaišiadoryse, paslėpė ją kambarėlyje prie varpinės. Paskui jau ji laisvai bėgiojo vyskupo kambaryje. O dėl išvežtų vaikų į Ukmergės policiją buvo iškviesti vienuolyno vyresnioji ir klebonas. Nežinia kaip jie aiškinosi ir ką įrodinėjo, bet vaikai buvo grąžinti.
B. Elinienė karštai ir nuoširdžiai padėkojusi vyskupui Teofiliui Matulioniui ir seselėms benediktinėms už išgelbėtas Esteros ir kitų žydaičių gyvybes, išsivežė dukrelę gyvą ir sveiką. Vyskupas ir visos anuomet buvusios Čiobiškyje vienuolės jau išėjo Anapilin. Liko išgelbėtos šešios gyvybės ir atmintis.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005