žydų gelbėtojai

EDMUNDAS RUVINAS ZELIGMANAS

Iš „Su adata širdyje“
Getų ir koncentracijos stovyklų kalinių atsiminimai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Garnelis, Vilnius, 2003

Gimiau 1931 m. vasario 25 d. nedideliame Šilalės miestelyje, Tauragės apskrityje, Vakarų Lietuvos, kantoriaus šeimoje. Vokiečiai Šilalę užėmė antrąją karo dieną, t. y. 1941 m. birželio 23-iąją. Šilalės žydai jau žinojo apie fašistų vykdomą genocidą, mėgino bėgti, tačiau tai pavyko tik nedaugeliui šeimų. Prasidėjo žudynės. Pirmiausia fašistai ir jų talkininkai suėmė moteris, „dirbusias" sovietų valdžiai. Budeliai tyčiojosi iš jų, išpjaustė joms ant kūno penkiakampes žvaigždes, nupjaustė ausis, liežuvius ir tik po šitokių kankinimų Šilalės žydų kapinėse jas nužudė.
Budeliai atėjo pas mus į namus atimti brangenybių. Tuo metu aš buvau vienas namuose. Jie norėjo mane dideliu peiliu papjauti. Aš iššokau pro langą ir pabėgau.
1941 m. liepos 7 d. daugiau kaip šimtą vyrų ir jaunuolių suvarė į sinagogą ir uždarė. Naktį sargybiniai ėmė mėtyti pro langus granatas, ir daugelis viduje buvusių žydų žuvo. Likę gyvi buvo nužudyti rytojaus dieną. Aš taip pat buvau uždarytas sinagogoje kartu su tėvu ir broliu. Granata mirtinai sudraskė mano brolį. Pašiurpę iš siaubo mes su tėvu glaudėmės pasienyje vienas prie kito, nesuvokdami, ar esame gyvi, ar mirę, nes visoje sinagogoje skambėjo sužeistųjų ir mirštančiųjų aimanos. Vėliau mus nuvarė sušaudyti. Prie mirtininkų duobės mus išskyrė. Aš mačiau, kaip mano mylimas tėvas griuvo į duobę.
Tarp suvarytų sušaudyti buvo ir senas sinagogos patarnautojas šamesas; stovėdamas ant duobės krašto jis paprašė šalia stovinčio lietuvio sargybinio cigaretės. Sargybiniui pasilenkus paimti cigaretės, senukas puolė jį ir sukaupęs visas jėgas perkando jam gerklę. Kilo maišatis, egzekucijos vykdytojai puolė gelbėti savo bendrininko. Aš buvau mažo ūgio, ėmiau bėgti slapstydamasis nuo vieno medžio prie kito, kol pasiekiau Lokystos upelį. Grįžau į miestelį, kur buvo likusios moterys su vaikais, sugniužusios ir persigandusios. Po kurio laiko joms buvo pranešta, kad jos turės padėti ūkininkams dirbti žemės ūkio darbus. Taip pat buvo liepta pasiimti brangenybes, vertingus daiktus, geresnius drabužius, kad turėtų ką išmainyti į maistą savo vaikams, nes už darbą gaunamų pinigų neužteks. Moteris su vaikais, pasiėmusias, ką turėjo geriausia, nuvarė ne žemės ūkio darbų dirbti, o į Tūbinės mišką už 7 km nuo Šilalė ir Tūbinės plento. Ten buvo iškasti platūs, ilgi grioviai lavonams suversti. Moterys ir vaikai ėmė klykti. Visi jie buvo suvaryti eilėmis į duobes ir žudomi, pirma, žinoma, atėmus viską, ką vertingiausia turėjo. Budeliai, taupydami šovinius, kūdikius trenkdavo į medį ir dar gyvus mesdavo į duobę ant negyvų ir mirštančių.
Duobės buvo iškastos nepakankamai gilios, žemė vos dengė kūnus ir nesugėrė kraujo, todėl kraujo srautas tekėjo j šalia tekantį upelį, jo vanduo nusidažė raudonai. Į tas žudynes buvau nuvarytas ir aš. Tačiau man vėl pasisekė pabėgti. Bėgdamas miškais, pasiekiau Varnius. Čia tuo metu žydų dar nešaudė, nors buvo griežtai įsakyta niekam neišeiti iš namų. Tačiau vieną naktį ir Varnių žydus apsupo ir išvarė į Telšių getą. Tarp jų patekau ir aš. Iš Telšių geto, prieš varant žydus sušaudyti, man vėl pasisekė pabėgti. Budeliai nepastebėjo mažo, išsigandusio, bet nepraskydusio berniuko. Taip man jau penktą kartą pavyko išvengti mirties.
Po kelių miškuose praleistų naktų pasiekiau Šilalę ir tyliai pabeldžiau į gerai pažįstamų kaimynų Lašaičių namų langą. Lašaičiai su didele nuostaba priėmė lyg iš mirusiųjų prisikėlusį vaiką. Jie grąžė rankas klausydamiesi, kokius baisumus man teko iškęsti. Jie žinojo, kad aš buvau jauniausias, šeimos numylėtinis. Jie mane nuprausė ir pavalgydino. Tačiau mane galėjo bet kas pastebėti, todėl buvau išsiųstas į Jokūbaičių kaimą už 5 km nuo Šilalės ir apgyvendintas pas Oną Norbutienę. Čia mane slėpė šaltoje kamaroje, retkarčiais išeidavau į lauką apvilktas jos sūnaus Povilo drabužiais. Dažnai negalėdavo išleisti į lauką, nes namai buvo prie pat kelio, o pro šalį dažnai pravažiuodavo vokiečiai, dar dažniau – baltaraiščiai, kurie užsukdavo pas Norbutienę papietauti, išlenkti po vieną kitą stiklelį. Norbutienė buvo žinoma kaip gera moterų „daktarka" kaime, o ir pačioje Šilalėje ji buvo gerbiama. Mane su savo sūnumi Povilu, dažnai ir vieną, išleisdavo karvių ganyti. Nujausdama kažką negera O. Norbutienė sutarė su seserimi Marijona ir jos vyru Povilu Stonkais, kurie gyveno Žvingių miestelyje, kad pas juos man bus saugiau. Stonkai priėmė mane labai rizikuodami, nes Žvingiuose gyveno viena vokiečių šeima. Apie mane žinojo tik Žvingių klebonas. Vasarą „gyvenau" rugiuose, o rudenį ir pavasarį – daržinėje po šienu įrengtoje slėptuvėje. Tai buvo man labai sunkus laikas.
1944 m. spalio mėnesį fašistai buvo išvaryti iš Žvingių, o praėjus dar kelioms dienoms aš padėkojau savo gelbėtojams ir persikėliau pas Praną Šimutį ir jo seserį, kurie gyveno netoli Šilalės esančiame Šėrikų kaime. Jie šeimų nesukūrė, gyveno vieni, todėl mane priglaudė kaip savo vaiką. Aš jiems padėjau dirbti visus žemės ūkio darbus. Čia gyvendamas 1951 m. baigiau Šilalės gimnaziją ir pradėjau savarankišką gyvenimą.
1956 m. baigiau Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, dirbau inžinieriumi, mokytoju. 1964 m. vedžiau, užauginau dukterį, kuri dabar gyvena Izraelyje, yra ištekėjusi, augina du vaikus. Esu pensininkas. Mano motina mirė 1939 m. nuo galvos smegenų uždegimo. Tėvas, du broliai ir sesuo buvo sušaudyti.
Mano gelbėtojai Marijona ir Povilas Stonkai Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

Vilnius, 2001 m.
`