žydų gelbėtojai
Milaševičienė Marija
Marija MILAŠEVIČIENĖ
Isakas Reznikas vienintelis iš savo šeimos išgyveno per Didžiąją, 1941-jų metų spalio 28-osios Akciją Kauno gete. Visa jo šeima – tėvas, motina, dvi seserys ir keturi broliai nužudyti Kauno 9-jame forte. Diena iš dienos devynmetis Isakas eidavo dirbti kartu su suaugusiais, dažnai už geto ribų. Kartą jį pastebėjo vienas iš buvusių jo tėvo kolegų. Vyras, vardu Adomas, įtikino Isaką palikti getą, kuriame išlikti gyvam beveik nebuvo jokių galimybių. Kurį laiką jaunąjį pabėgėlį slėpė pats Adomas, vėliau tai tapo pavojinga – kažkas pastebėjo berniuką pas Adomą, aplinkiniams buvo žinoma, kad Adomas neturi vaikų. Norėdami išvengti tolimesnių įtarinėjimų, berniuką perkėlė pas Mariją Milaševičienę, kuri buvo našlė, turėjo tris savo vaikus ir vertėsi pardavinėdama bažnytines žvakes. Ji šiltai priėmė berniuką, motiniškai jį globojo, plikai nuskuto Isakui galvą, gražius tamsius ir garbanotus jo plaukus, pakeitė drabužius. Marijos namuose Isakas buvo lyg šeimos narys, nejautė jokios diskriminacijos. Marija gyveno šalia miesto sodo, centre, triukšmingoje vietoje, visada pilnoje žmonių, netinkamoje slėpti žydus. 1943-ais metais, kai vokiečių ir vietinės policijos kratos padažnėjo, Isakas nusprendė, kad jis nebegali į tokį pavojų įtraukti Marijos ir jos šeimos, todėl vieną vakarą jis prisijungė prie žmonių voros grįžtančios iš darbo į getą. Likusį laiką iki išvadavimo Isakas sunkiai dirbo, buvo ir mirtinų pavojų, tačiau nepaisant visko jis išgyveno, po karo palaikė glaudžius kontaktus su savo gelbėtoja Marija, jos vaikais, jie liko artimi ir kai Isakas išvyko gyventi į Izraelį.
Isakas Reznikas vienintelis iš savo šeimos išgyveno per Didžiąją, 1941-jų metų spalio 28-osios Akciją Kauno gete. Visa jo šeima – tėvas, motina, dvi seserys ir keturi broliai nužudyti Kauno 9-jame forte. Diena iš dienos devynmetis Isakas eidavo dirbti kartu su suaugusiais, dažnai už geto ribų. Kartą jį pastebėjo vienas iš buvusių jo tėvo kolegų. Vyras, vardu Adomas, įtikino Isaką palikti getą, kuriame išlikti gyvam beveik nebuvo jokių galimybių. Kurį laiką jaunąjį pabėgėlį slėpė pats Adomas, vėliau tai tapo pavojinga – kažkas pastebėjo berniuką pas Adomą, aplinkiniams buvo žinoma, kad Adomas neturi vaikų. Norėdami išvengti tolimesnių įtarinėjimų, berniuką perkėlė pas Mariją Milaševičienę, kuri buvo našlė, turėjo tris savo vaikus ir vertėsi pardavinėdama bažnytines žvakes. Ji šiltai priėmė berniuką, motiniškai jį globojo, plikai nuskuto Isakui galvą, gražius tamsius ir garbanotus jo plaukus, pakeitė drabužius. Marijos namuose Isakas buvo lyg šeimos narys, nejautė jokios diskriminacijos. Marija gyveno šalia miesto sodo, centre, triukšmingoje vietoje, visada pilnoje žmonių, netinkamoje slėpti žydus. 1943-ais metais, kai vokiečių ir vietinės policijos kratos padažnėjo, Isakas nusprendė, kad jis nebegali į tokį pavojų įtraukti Marijos ir jos šeimos, todėl vieną vakarą jis prisijungė prie žmonių voros grįžtančios iš darbo į getą. Likusį laiką iki išvadavimo Isakas sunkiai dirbo, buvo ir mirtinų pavojų, tačiau nepaisant visko jis išgyveno, po karo palaikė glaudžius kontaktus su savo gelbėtoja Marija, jos vaikais, jie liko artimi ir kai Isakas išvyko gyventi į Izraelį.