žydų gelbėtojai
„Siekti, kad gėrio šiame pasaulyje būtų daugiau“ / Elena Kutorgienė
Elena BUIVYDAITĖ-KUTORGIENĖ (1888–1963)
ir jos sūnus Viktoras KUTORGA (1920–1991)
Gydytoja Elena Buivydaitė-Kutorgienė laikė savo pareiga gelbėti žmones, sakydama, jog gydytojas privalo ne tik teikti žmogui medicininę pagalbą, bet ir mylėti jį. Hitlerinės okupacijos metais ši tauri humanistė labai daug padėjo visiems persekiojamiems žmonėms – žydams, karo belaisviams. Ji tapo viena aktyviausių žydų gelbėjimo veiklos organizatorių Kauno mieste. Šiandien neįmanoma suskaičiuoti kiek žmonių nuo mirties išgelbėjo Elena Kutorgienė. Jos drąsa ir sumanumas to laikmečio sąlygomis buvo neįtikėtini. Hitlerininkams atliekant kratą jos vasarnamyje Kulautuvoje į kaltinimą, jog ji gailisi žydų drąsiai atsakė, kad jie turi suprasti, jog ji, kaip moteris ir kaip gydytoja, negali sutikti su tuo, kad žudomi vaikai („Ir be ginklo kariai“, psl. 31).
Elena Kutorgienė visą gyvenimą liko ištikima dar jaunystėje pasirinktam devizui, kuris iškaltas ir jos antkapyje Petrašiūnų kapinėse Kaune: Увеличить сумму добра на земле („Siekti, kad gėrio šiame pasaulyje būtų daugiau“).
Elenos Kutorgienės sūnus Viktoras augo pažangios, inteligentiškos šeimos atmosferoje, kurioje vyravo humanistinės idėjos, o vaikams buvo sudarytos sąlygos visapusiškai lavintis. Tai, turbūt, daugiausia ir nulėmė būsimojo gydytojo pasaulėžiūrą, profesijos pasirinkimą ir padėjo gilios jo erudicijos pagrindus. Berniukas buvo neeilinių gabumų – turėdamas 16 metų baigė gimnaziją, o 21-erių, baigęs Vytauto Didžiojo universitetą, gavo gydytojo diplomą ir tapo jauniausiu Lietuvos gydytoju. Gydytojo Viktoro Kutorgos profesinės veiklos pradžia – darbas Kauno universiteto klinikose sutapo su karo ir vokiečių okupacijos Lietuvoje pradžia. Viktoras Kutorga, kaip ir jo motina, tuo metu jau garsi akių ligų gydytoja, Elena Kutorgienė, įsitraukia į Kauno inteligentų būrelio pogrindinę veiklą – teikia pagalbą persekiojamiems asmenims. Kiek vėliau Viktoras Kutorga išvyksta į Minską, ten dirba gydytoju miesto ligoninėje ir užsiima ta pačia pogrindine veikla, už kurią patenka į gestapo rankas. Kalėjime V. Kutorga suserga dėmėtąja šiltine. Ši liga, galbūt, išgelbėjo Viktoro gyvybę. Jis paleidžiamas iš kalėjimo ir pasveikęs grįžta į Zapyškį, kur dar nuo vaikystės gerai pažįstamose apylinkėse vėl dirba gydytoju ir, nepaisydamas pavojų, toliau tęsia savo humanišką veiklą.
Elena BUIVYDAITĖ-KUTORGIENĖ (1888–1963)
ir jos sūnus Viktoras KUTORGA (1920–1991)
Gydytoja Elena Buivydaitė-Kutorgienė laikė savo pareiga gelbėti žmones, sakydama, jog gydytojas privalo ne tik teikti žmogui medicininę pagalbą, bet ir mylėti jį. Hitlerinės okupacijos metais ši tauri humanistė labai daug padėjo visiems persekiojamiems žmonėms – žydams, karo belaisviams. Ji tapo viena aktyviausių žydų gelbėjimo veiklos organizatorių Kauno mieste. Šiandien neįmanoma suskaičiuoti kiek žmonių nuo mirties išgelbėjo Elena Kutorgienė. Jos drąsa ir sumanumas to laikmečio sąlygomis buvo neįtikėtini. Hitlerininkams atliekant kratą jos vasarnamyje Kulautuvoje į kaltinimą, jog ji gailisi žydų drąsiai atsakė, kad jie turi suprasti, jog ji, kaip moteris ir kaip gydytoja, negali sutikti su tuo, kad žudomi vaikai („Ir be ginklo kariai“, psl. 31).
Elena Kutorgienė visą gyvenimą liko ištikima dar jaunystėje pasirinktam devizui, kuris iškaltas ir jos antkapyje Petrašiūnų kapinėse Kaune: Увеличить сумму добра на земле („Siekti, kad gėrio šiame pasaulyje būtų daugiau“).
Elenos Kutorgienės sūnus Viktoras augo pažangios, inteligentiškos šeimos atmosferoje, kurioje vyravo humanistinės idėjos, o vaikams buvo sudarytos sąlygos visapusiškai lavintis. Tai, turbūt, daugiausia ir nulėmė būsimojo gydytojo pasaulėžiūrą, profesijos pasirinkimą ir padėjo gilios jo erudicijos pagrindus. Berniukas buvo neeilinių gabumų – turėdamas 16 metų baigė gimnaziją, o 21-erių, baigęs Vytauto Didžiojo universitetą, gavo gydytojo diplomą ir tapo jauniausiu Lietuvos gydytoju. Gydytojo Viktoro Kutorgos profesinės veiklos pradžia – darbas Kauno universiteto klinikose sutapo su karo ir vokiečių okupacijos Lietuvoje pradžia. Viktoras Kutorga, kaip ir jo motina, tuo metu jau garsi akių ligų gydytoja, Elena Kutorgienė, įsitraukia į Kauno inteligentų būrelio pogrindinę veiklą – teikia pagalbą persekiojamiems asmenims. Kiek vėliau Viktoras Kutorga išvyksta į Minską, ten dirba gydytoju miesto ligoninėje ir užsiima ta pačia pogrindine veikla, už kurią patenka į gestapo rankas. Kalėjime V. Kutorga suserga dėmėtąja šiltine. Ši liga, galbūt, išgelbėjo Viktoro gyvybę. Jis paleidžiamas iš kalėjimo ir pasveikęs grįžta į Zapyškį, kur dar nuo vaikystės gerai pažįstamose apylinkėse vėl dirba gydytoju ir, nepaisydamas pavojų, toliau tęsia savo humanišką veiklą.