žydų gelbėtojai
Kasperaitis Pranas
Sofija ir Pranas Kasperaičiai
Basė Abelmanaitė, gim.1914 m. vežiko šeimoje, iki nacių okupacijos pradžios kartu su tėvais gyveno Kretingos rajone, Salantų valsčiaus Imbarės kaime. 1941 m. birželį Basia ir jos tėvai buvo suimti. Tėvus sušaudė, o Basiai pavyko pabėgti. Visus Imbarės ir Salantų žydus suvarė į Salantų sinagogą (kur šiais laikais įsikūręs Salantų kultūros centras). Po dešimt dienų grupę merginų, kartu ir Basią, perkėlė į Šalyno dvarą (prieš tai dvare dirbę žydai vyrai buvo jau sušaudyti). Aplinkiniams ūkininkams leisdavo vežtis žydes į kaimus, darbams. Basią parsivežė į savo ūkį Imbarės kaimo valstietis Pranas Kasperaitis. Atidirbusi keturias savaites pas ūkininką, Basia turėjo grįžti į Šalyno dvarą. Surinktos dvare merginos žydės buvo pasmerktos sušaudymui. Tačiau Basiai pavyko pabėgti nuo bendro kapo duobės ir naktį nusigauti kelis kilometrus atgal, pas Praną ir Sofiją Kasperaičius. Šioje šeimoje Basią slapstėsi tris metus, kol vokiečiai pasitraukė iš žemaičių krašto.
Kasperaičiai priglaudė taip pat Rapolą Veržbolauską. Jo žmonai lietuvei tuometinė Salantų valdžia tarpininkavo, kad Kretingos apskrities komendantas jam leistų nepersikelti į sinagogą (Veržbolauskas buvo nusipelnęs Lietuvos Respublikos valdžiai, nors vokiečių komendantui buvo pateikiami kiti argumentai – sunkus ligonis), ir kelias savaites Rapolui buvo leista gyventi laisvėje. Tačiau atėjo laikas, kai tapo aišku, kad ir jo neaplenks žūtis, ir Sofijos Kasperaitienės sūnėnas nuvežė Rapolą pas savo tetą į Imbarę.
Po karo visa Kasperaičių šeima buvo ištremta į Sibirą. Rapolas Veržbolauskas ir ypač Basė Abelmanaitė-Jankelovičienė bandė išvaduoti savo gelbėtojus, bet visos jų pastangos buvo bergždžios.
Basė Abelmanaitė, gim.1914 m. vežiko šeimoje, iki nacių okupacijos pradžios kartu su tėvais gyveno Kretingos rajone, Salantų valsčiaus Imbarės kaime. 1941 m. birželį Basia ir jos tėvai buvo suimti. Tėvus sušaudė, o Basiai pavyko pabėgti. Visus Imbarės ir Salantų žydus suvarė į Salantų sinagogą (kur šiais laikais įsikūręs Salantų kultūros centras). Po dešimt dienų grupę merginų, kartu ir Basią, perkėlė į Šalyno dvarą (prieš tai dvare dirbę žydai vyrai buvo jau sušaudyti). Aplinkiniams ūkininkams leisdavo vežtis žydes į kaimus, darbams. Basią parsivežė į savo ūkį Imbarės kaimo valstietis Pranas Kasperaitis. Atidirbusi keturias savaites pas ūkininką, Basia turėjo grįžti į Šalyno dvarą. Surinktos dvare merginos žydės buvo pasmerktos sušaudymui. Tačiau Basiai pavyko pabėgti nuo bendro kapo duobės ir naktį nusigauti kelis kilometrus atgal, pas Praną ir Sofiją Kasperaičius. Šioje šeimoje Basią slapstėsi tris metus, kol vokiečiai pasitraukė iš žemaičių krašto.
Kasperaičiai priglaudė taip pat Rapolą Veržbolauską. Jo žmonai lietuvei tuometinė Salantų valdžia tarpininkavo, kad Kretingos apskrities komendantas jam leistų nepersikelti į sinagogą (Veržbolauskas buvo nusipelnęs Lietuvos Respublikos valdžiai, nors vokiečių komendantui buvo pateikiami kiti argumentai – sunkus ligonis), ir kelias savaites Rapolui buvo leista gyventi laisvėje. Tačiau atėjo laikas, kai tapo aišku, kad ir jo neaplenks žūtis, ir Sofijos Kasperaitienės sūnėnas nuvežė Rapolą pas savo tetą į Imbarę.
Po karo visa Kasperaičių šeima buvo ištremta į Sibirą. Rapolas Veržbolauskas ir ypač Basė Abelmanaitė-Jankelovičienė bandė išvaduoti savo gelbėtojus, bet visos jų pastangos buvo bergždžios.