žydų gelbėtojai
Jankus Augustinas
Stasys ŽUKAUSKAS
Stasė JANKIENĖ
Augustas JANKUS
Zelikovičių šeima nesulaukė gerojo lietuvio, Skuodo partizanai vieni pirmųjų susidorojo su „bolševikiniu žydiškuoju gaivalu“. Galbūt, ant bedugnės krašto vienintelė šviesi mintis buvo, jog Esteros nėra su jais, kad ji liko Vilniuje, tikriausiai dideliame mieste išsigelbės.
...Pirmosiomis dienomis Estera, universiteto studentė, ruošėsi bėgti gimtajan Skuodan, kur tiek daug pažįstamų, gerų žmonių, kurie jai šypsojosi. Tačiau ją pasiekė gandai apie mažų miestelių duobes, išžudytus žydus.
Kelis sykius Estera buvo sutikusi pažįstamus žmonės, bet jie apsimesdavo nepažįstamais, sukdavo artimiausian skersgatvin. Niekas nenorėjo prasidėti su žydais, nerado Estera, kaip ir jos tėvai, gero žmogaus. Teko keliauti į getą. Jauną, dar neišsekusią mergaitę akcijos aplenkdavo, jai buvo kuriam laikui suteikta gyvastis. Ji privalėjo būti darbšti ir paklusni, jai buvo lemta tapti verge.
Per ilgus mėnesius sunkiai dirbdama Estera apsiprato su savo likimu, mirtinai pavargusi ir išbadėjusi ji džiaugėsi, kad dar gyva. Prižiūrėtojai jai rasdavo vis sunkesnį darbą, kol galų gale nenugrūdo į Pravieniškes, durpynan, vežioti karučiais šlapias durpes ir dėlioti džiovinimui ant lentų. Darbas buvo alinantis, bet laikai jau buvo nebe tie, jau žmonės sakė, kad gerai įsiklausius, galima girdėti, kaip dunda Rytuose patrankos. Kai patrankas ėmė girdėti ir vokiečiai, kilo sumaištis, vokiečiai lakstė pirmyn ir atgal, keistai dėbčiodami į Pravieniškių koncentracijos stovyklos kalinius kaip į nereikalingą daiktą, balastą, kuriuo reikia kuo greičiau atsikratyti. Kartą prie Esteros priėjo pagyvenęs vokietis sargybinis, apsidairęs pasakė, jog stovykla likviduojama, gyventi liko kelios dienos...
Esterai pavyko ištrūkti laisvėn. Galva svaigsta, pasaulis platus, o nėra kur eiti. Daug namų aplinkui, bet nėra durų, kur galėtų pasibelsti. Teliko viena kryptis – gimtinės, namų pusėn, arčiau Skuodo.
...Išsigando Staselė pamačiusi buvusią klasės draugę, ne dėl savęs – dėl jos, kad taip baisiai atrodo, kad ją visi skriaudė, persekiojo. Pabarė, kad neatėjo anksčiau. Netiesa, kad didelis turtas turi mažą širdį. Jos tėvas, buvęs mokytojas, šeimininkavo ūkyje, tvarkėsi su samdiniais, priėmė Esterą labai maloniai, tarsi savo dukros draugę, atvažiavusią kartu praleisti atostogų. Taip buvo pasakyta ir samdiniams.
Atsisveikindama prisiekė niekad neužmiršti. Estera išvyko į Pažadėtąją žemę. O jos gelbėtojų laukė Sibiras. Nemažai laiko praėjo, kol draugės vėl susitiko – laiškais. Nuo 1992 metų Stasė ir jos vyras Augustas – Pasaulio Tautų Teisuoliai. Stasės tėvui Stasiui Žukauskui garbingas vardas suteiktas po mirties. Nebėra nei Stasės Jankauskienės, nei Augusto. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių priėmė sūnus Donatas. O Estera? Ar tebeplaukia į Gintalaičių kaimą laiškai su gražiomis raitytomis raidėmis ant voko?..
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005
Stasė JANKIENĖ
Augustas JANKUS
Zelikovičių šeima nesulaukė gerojo lietuvio, Skuodo partizanai vieni pirmųjų susidorojo su „bolševikiniu žydiškuoju gaivalu“. Galbūt, ant bedugnės krašto vienintelė šviesi mintis buvo, jog Esteros nėra su jais, kad ji liko Vilniuje, tikriausiai dideliame mieste išsigelbės.
...Pirmosiomis dienomis Estera, universiteto studentė, ruošėsi bėgti gimtajan Skuodan, kur tiek daug pažįstamų, gerų žmonių, kurie jai šypsojosi. Tačiau ją pasiekė gandai apie mažų miestelių duobes, išžudytus žydus.
Kelis sykius Estera buvo sutikusi pažįstamus žmonės, bet jie apsimesdavo nepažįstamais, sukdavo artimiausian skersgatvin. Niekas nenorėjo prasidėti su žydais, nerado Estera, kaip ir jos tėvai, gero žmogaus. Teko keliauti į getą. Jauną, dar neišsekusią mergaitę akcijos aplenkdavo, jai buvo kuriam laikui suteikta gyvastis. Ji privalėjo būti darbšti ir paklusni, jai buvo lemta tapti verge.
Per ilgus mėnesius sunkiai dirbdama Estera apsiprato su savo likimu, mirtinai pavargusi ir išbadėjusi ji džiaugėsi, kad dar gyva. Prižiūrėtojai jai rasdavo vis sunkesnį darbą, kol galų gale nenugrūdo į Pravieniškes, durpynan, vežioti karučiais šlapias durpes ir dėlioti džiovinimui ant lentų. Darbas buvo alinantis, bet laikai jau buvo nebe tie, jau žmonės sakė, kad gerai įsiklausius, galima girdėti, kaip dunda Rytuose patrankos. Kai patrankas ėmė girdėti ir vokiečiai, kilo sumaištis, vokiečiai lakstė pirmyn ir atgal, keistai dėbčiodami į Pravieniškių koncentracijos stovyklos kalinius kaip į nereikalingą daiktą, balastą, kuriuo reikia kuo greičiau atsikratyti. Kartą prie Esteros priėjo pagyvenęs vokietis sargybinis, apsidairęs pasakė, jog stovykla likviduojama, gyventi liko kelios dienos...
Esterai pavyko ištrūkti laisvėn. Galva svaigsta, pasaulis platus, o nėra kur eiti. Daug namų aplinkui, bet nėra durų, kur galėtų pasibelsti. Teliko viena kryptis – gimtinės, namų pusėn, arčiau Skuodo.
...Išsigando Staselė pamačiusi buvusią klasės draugę, ne dėl savęs – dėl jos, kad taip baisiai atrodo, kad ją visi skriaudė, persekiojo. Pabarė, kad neatėjo anksčiau. Netiesa, kad didelis turtas turi mažą širdį. Jos tėvas, buvęs mokytojas, šeimininkavo ūkyje, tvarkėsi su samdiniais, priėmė Esterą labai maloniai, tarsi savo dukros draugę, atvažiavusią kartu praleisti atostogų. Taip buvo pasakyta ir samdiniams.
Atsisveikindama prisiekė niekad neužmiršti. Estera išvyko į Pažadėtąją žemę. O jos gelbėtojų laukė Sibiras. Nemažai laiko praėjo, kol draugės vėl susitiko – laiškais. Nuo 1992 metų Stasė ir jos vyras Augustas – Pasaulio Tautų Teisuoliai. Stasės tėvui Stasiui Žukauskui garbingas vardas suteiktas po mirties. Nebėra nei Stasės Jankauskienės, nei Augusto. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių priėmė sūnus Donatas. O Estera? Ar tebeplaukia į Gintalaičių kaimą laiškai su gražiomis raitytomis raidėmis ant voko?..
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005