žydų gelbėtojai
Tamaševičienė Petronėlė
VLADĖ MARKAUSKIENĖ (ŠIMKEVIČIŪTĖ)
PETRAS ŠIMKEVIČIUS
FELICIJA ŠIMKEVIČIENĖ
PETRONĖLĖ TAMAŠEVIČIENĖ
ALBERTAS TAMOŠEVIČIUS
Karo metais Aukštadvario miestelyje ir jo apylinkėse gyveno daugiau nei 200 žydų. 1941 metų rugsėjo mėnesį nacių okupantai suėmė didžiąją dalį žydų ir išvežė į Trakų getą, o vėliau kartu su kitais gete buvusiais aplinkinių miestelių žydais sušaudė Varnikų miške. Ten žuvo ir Chajos Šuster (Faber) vyras su sūnumis. Chajai pavyko išsigelbėti. Ją priglaudė Alberto ir Petronėlės Tamoševičių šeima. Jie Chają įkurdino klojime, angą į bunkerį slėpė šiaudais. Po kiek laiko pas juos atsirado ir dar viena žydų šeima – Chajos brolis Josifas su žmona Chana ir sūnumi. Petronėlė Tamaševičienė pati parsivežė šeimą iš Kauno. Iš Tamoševičių anūkės Lolitos Sipavičienės liudijimo: „Kaip atsimena Tamoševičių dukra Alina, tai galėjo būti ruduo, nes važiavo brikele, ne rogėmis. Šusterių šeima buvo apgyvendinta name: didysis kambarys atitvertas lentomis, kurios „ištapetuotos“ laikraščiais, o už šios sienelės įkurti trys gultai. Kai sutemdavo, būdavo uždaromos langinės ir Tamoševičiai ir Šusteriai žaisdavo loto.“ Tamoševičių šeima buvo mėgstama aplinkinių, kaimynai žinojo apie slepiamas žydų šeimas ir, suprasdami nelengvą vienkiemio gyventojų situaciją, kartais netgi atnešdavo maisto.
Chają Šuster slėpė ir netoliese gyvenę Petras ir Felicija Šimkevičiai kartu su trimis vaikais – Filomena, Vlade ir Gendriku. Pas Šimkevičius Chaja praleido 3 metus. Miestelyje pradėjus sklisti kalboms, kad pas Šimkevičius yra saugoma žydė, šiltuoju metų laiku Chaja buvo slapstoma prie šeimos sklypo esančiame miške iškastoje duobėje, kur žiemai buvo pilamos bulvės. Chaja ten išbūdavo visą dieną, o vakare, jau sutemus, Petras Šimkevičius parvesdavo ją namo. Prie Chajos gelbėjimo aktyviai prisidėjo ir Šimkevičių vaikai – pasiėmę krepšelį, lyg eitų grybauti, jie kasdien nešdavo Chajai valgyti. Tiek tėvai, tiek vaikai saugojo paslaptį ir apie slepiamą žydę niekam neprasitardavo. Bet likti visai nepastebėtiems buvo sunku. Vieną kartą nešančius maistą į mišką vaikus pasekė Šimkevičių samdinys. Priėjęs prie duobės ir pakėlęs eglutę, kuri augo ant dangčio, jis pamatė duobėje esančią Chają. Iš Šimkevičių dukros Vladės Markauskienės atsiminimų: „Manau, jo bijoti nereikėjo, bet ką gali žinoti, nors jis buvo jaunas ir geras vaikinas. Tačiau tėveliams buvo neramu, todėl tėvelis dienos metu atvedė Chają namo, pakinkė arklį, padėjo į vežimą daug šieno, paguldė Chają ir uždengė ją šienu, po to jis ant šieno uždėjo sėdynes, ant kurių mums liepė sėstis. Tėvelis buvo susitaręs su žmogumi, kuris pažadėjo saugoti Chają, jis gyveno už Aukštadvario. Kai važiavom per Aukštadvarį akmenuotu keliu, visi buvome sustingę, nes vokiečių kareiviai vaikščiojo gatvėmis ir stebėjo praeivius. Tačiau, viskas baigėsi laimingai.“
Pas tuos žmones Chaja prabuvo vos 2 savaites, nes jie nusprendė nebenorintys rizikuoti ir liepė pasiimti ją atgal. Chają grįžo pas Šimkevičius ir ten praleido visą likusį nacių okupacijos laikotarpį.
Šimkevičių šeima 1949 metais buvo ištremta į Sibirą. Tremtyje Šimkevičiai išbuvo 5,5 metų ir, kaip jie iki šiol mano, tikriausiai Chajos dėka buvo reabilituoti anksčiau, nei kiti kartu ištremti. Po karo Chaja ištekėjo už Michelio Faberio, su kuriuo susilaukė dukters. Ji su šeima emigravo į Izraelį septintajame dešimtmetyje.
PETRAS ŠIMKEVIČIUS
FELICIJA ŠIMKEVIČIENĖ
PETRONĖLĖ TAMAŠEVIČIENĖ
ALBERTAS TAMOŠEVIČIUS
Karo metais Aukštadvario miestelyje ir jo apylinkėse gyveno daugiau nei 200 žydų. 1941 metų rugsėjo mėnesį nacių okupantai suėmė didžiąją dalį žydų ir išvežė į Trakų getą, o vėliau kartu su kitais gete buvusiais aplinkinių miestelių žydais sušaudė Varnikų miške. Ten žuvo ir Chajos Šuster (Faber) vyras su sūnumis. Chajai pavyko išsigelbėti. Ją priglaudė Alberto ir Petronėlės Tamoševičių šeima. Jie Chają įkurdino klojime, angą į bunkerį slėpė šiaudais. Po kiek laiko pas juos atsirado ir dar viena žydų šeima – Chajos brolis Josifas su žmona Chana ir sūnumi. Petronėlė Tamaševičienė pati parsivežė šeimą iš Kauno. Iš Tamoševičių anūkės Lolitos Sipavičienės liudijimo: „Kaip atsimena Tamoševičių dukra Alina, tai galėjo būti ruduo, nes važiavo brikele, ne rogėmis. Šusterių šeima buvo apgyvendinta name: didysis kambarys atitvertas lentomis, kurios „ištapetuotos“ laikraščiais, o už šios sienelės įkurti trys gultai. Kai sutemdavo, būdavo uždaromos langinės ir Tamoševičiai ir Šusteriai žaisdavo loto.“ Tamoševičių šeima buvo mėgstama aplinkinių, kaimynai žinojo apie slepiamas žydų šeimas ir, suprasdami nelengvą vienkiemio gyventojų situaciją, kartais netgi atnešdavo maisto.
Chają Šuster slėpė ir netoliese gyvenę Petras ir Felicija Šimkevičiai kartu su trimis vaikais – Filomena, Vlade ir Gendriku. Pas Šimkevičius Chaja praleido 3 metus. Miestelyje pradėjus sklisti kalboms, kad pas Šimkevičius yra saugoma žydė, šiltuoju metų laiku Chaja buvo slapstoma prie šeimos sklypo esančiame miške iškastoje duobėje, kur žiemai buvo pilamos bulvės. Chaja ten išbūdavo visą dieną, o vakare, jau sutemus, Petras Šimkevičius parvesdavo ją namo. Prie Chajos gelbėjimo aktyviai prisidėjo ir Šimkevičių vaikai – pasiėmę krepšelį, lyg eitų grybauti, jie kasdien nešdavo Chajai valgyti. Tiek tėvai, tiek vaikai saugojo paslaptį ir apie slepiamą žydę niekam neprasitardavo. Bet likti visai nepastebėtiems buvo sunku. Vieną kartą nešančius maistą į mišką vaikus pasekė Šimkevičių samdinys. Priėjęs prie duobės ir pakėlęs eglutę, kuri augo ant dangčio, jis pamatė duobėje esančią Chają. Iš Šimkevičių dukros Vladės Markauskienės atsiminimų: „Manau, jo bijoti nereikėjo, bet ką gali žinoti, nors jis buvo jaunas ir geras vaikinas. Tačiau tėveliams buvo neramu, todėl tėvelis dienos metu atvedė Chają namo, pakinkė arklį, padėjo į vežimą daug šieno, paguldė Chają ir uždengė ją šienu, po to jis ant šieno uždėjo sėdynes, ant kurių mums liepė sėstis. Tėvelis buvo susitaręs su žmogumi, kuris pažadėjo saugoti Chają, jis gyveno už Aukštadvario. Kai važiavom per Aukštadvarį akmenuotu keliu, visi buvome sustingę, nes vokiečių kareiviai vaikščiojo gatvėmis ir stebėjo praeivius. Tačiau, viskas baigėsi laimingai.“
Pas tuos žmones Chaja prabuvo vos 2 savaites, nes jie nusprendė nebenorintys rizikuoti ir liepė pasiimti ją atgal. Chają grįžo pas Šimkevičius ir ten praleido visą likusį nacių okupacijos laikotarpį.
Šimkevičių šeima 1949 metais buvo ištremta į Sibirą. Tremtyje Šimkevičiai išbuvo 5,5 metų ir, kaip jie iki šiol mano, tikriausiai Chajos dėka buvo reabilituoti anksčiau, nei kiti kartu ištremti. Po karo Chaja ištekėjo už Michelio Faberio, su kuriuo susilaukė dukters. Ji su šeima emigravo į Izraelį septintajame dešimtmetyje.