žydų gelbėtojai
Pranas MAŽYLIS, jo žmona Antanina MAŽYLIENĖ ir dukra Liūda MAŽYLYTĖ-RASTEIKIENĖ
„Tada niekas mūsų šeimoje net nesvarstė, kodėl tiems vargšams žmonėms padedame. Taip reikia, ir viskas.“ / Liūda Mažylytė-Rasteikienė
Liūdos Mažylytės-Rasteikienės atsiminimai, kaip vokiečių okupacijos metais Mažylių šeimoje Kaune buvo gelbėjami žydai
Nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios ir vokiečių okupacijos Lietuvoje pabaigos praėjo daug metų. Minimu laikotarpiu buvau 14–17 metų. Daug kas užmiršta. Atmintyje teliko keletas svarbiausių faktų, apie kuriuos ir papasakosiu.
Tais metais, kaip ir anksčiau, mes gyvenome Kaune, Putvinskio g. 3, prie moterų ligoninės. Šią ligoninę apie 1935 m. įsteigė ir pastatė mano tėvas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Pranas Mažylis (1885–1966). Mūsų šeimą sudarė tėvas, motina Antanina Mažylienė (Bliūdžiūtė) (1894–1992), brolis Jonas Mažylis (1924–2003) ir aš, Liūda Mažylytė (vėliau Rasteikienė, gimusi 1926 m.) Mūsų butas buvo antrame aukšte, didelis, net 6 kambarių. Tame bute buvo ir tėvo kabinetas, kur jis priiminėjo ligones, ligonių laukiamasis ir biblioteka, kurioje per karą slapstėsi inžinierius Isakas Judelevičius.
Privalau pabrėžti, kad gelbėjant žydus Mažylių šeimai ypač padėjo a.a. mokytoja Petronėlė Sirutytė-Lastienė, Stalino laikais kalinta Vorkutos lageriuose. Ji mirė 1981 m. Tai buvo mūsų artima giminaitė – mano motinos vyresniosios sesers Sirutienės duktė. Taip jau susiklostė, kad jų amžiaus skirtumas buvo nedidelis ir jos augo kartu, buvo kaip seserys. Jų draugystė tęsėsi visą gyvenimą. Artimai su mumis bendravo ir kita mano motinos sesuo, gydytoja Emilija Bliūdžiūtė. Kiek žinau, su Petronėle Lastiene draugavo ir dantų gydytoja Bronė Pajedaitė, mokytoja Vera Žvironaitė. Taigi susidarė patikimas Kauno inteligentijos ratelis.
Be Grigorijaus Teperio ir Lilijanos Levintoffaitės, kuriuos gelbėjo mūsų šeima, padedant Petronėlei Lastienei, Petronėlė dar gelbėjo Tamarą Lazersonaitę: apie tai sužinojau jau po karo. Be to, tikrai žinau, kad savo bute, dabar M. Dobužinskio g. 8, 3 bute ji slapstė žydę: moterį su 3–4 metų berniuku. Jiedu keletą parų gyveno ir mūsų ligoninės namo rūsyje. Nors tą moterį esu mačiusi, bet jos vardo nežinau. Juk tada apie tai niekas garsiai nekalbėjo.
Mūsų ligoninės rūsyje buvo slepiama ir gydytojos Frumos Gurvičienės duktė Bela. Kaip vėliau sužinojome, mergaitė kurį laiką slapstėsi pas gydytoją Oną Landsbergienę, architekto Landsbergio-Žemkalnio šeimoje. Gestapas suėmė jų vyresnįjį sūnų Gabrielių, o jie gyveno visai šalia mūsų. Turbūt vėl tarpininkaujant Petronėlei Lastienei, Belą Gurvičiūtę atvedė į mūsų rūsį. Ten ji išbuvo kurį laiką. Deja, kaip po karo pasakojo jos motina, mergaitei ten pasirodė nesaugu. Greta patalpos, kurioje ji slėpėsi, buvo ligoninės katilinė. Ten dirbo keistokas kūrikas, mėgęs pats su savimi kalbėtis. Eina, būdavo, pro užrakintą patalpą, kurioje slepiama mergaitė, paklibina durų spyną, pasako: „Viskas aišku“ ir nueina. Mergaitė, žinoma, išsigąsta. Nežiūrint tos nesėkmės, gydytoja Gurvičienė ir po karo buvo mūsų šeimai labai dėkinga, o mano tėvo anūkai ir šiandien mini ją kaip savo gerąją gydytoją.
Tuo laikotarpiu pas mus slapta lankėsi ir daugiau žydų. Atsimenu Bronę Subockienę. Ji slapstėsi doc.Vidmanto šeimoje, o pas mano motiną ateidavo susitikti su savo sūneliu, kuris buvo slepiamas pas žmones netoli Jurbarko. Kartą man buvo pavesta pasiųsti paštu pinigus jo šeimininkams. Po karo mano motinai buvo dėkingas ir žinomas Kauno laikrodininkas, juvelyras Zrelmanas, berods, ji išsaugojo kažkokius jo daiktus.
Praėjo daug metų. Viskas pasikeitė. Prisimenu tik, kad niekas tada mūsų šeimoje net nesvarstė, kodėl tiems vargšams žmonėms padedame. Taip reikia, ir viskas.
„Tada niekas mūsų šeimoje net nesvarstė, kodėl tiems vargšams žmonėms padedame. Taip reikia, ir viskas.“ / Liūda Mažylytė-Rasteikienė
Liūdos Mažylytės-Rasteikienės atsiminimai, kaip vokiečių okupacijos metais Mažylių šeimoje Kaune buvo gelbėjami žydai
Nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios ir vokiečių okupacijos Lietuvoje pabaigos praėjo daug metų. Minimu laikotarpiu buvau 14–17 metų. Daug kas užmiršta. Atmintyje teliko keletas svarbiausių faktų, apie kuriuos ir papasakosiu.
Tais metais, kaip ir anksčiau, mes gyvenome Kaune, Putvinskio g. 3, prie moterų ligoninės. Šią ligoninę apie 1935 m. įsteigė ir pastatė mano tėvas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Pranas Mažylis (1885–1966). Mūsų šeimą sudarė tėvas, motina Antanina Mažylienė (Bliūdžiūtė) (1894–1992), brolis Jonas Mažylis (1924–2003) ir aš, Liūda Mažylytė (vėliau Rasteikienė, gimusi 1926 m.) Mūsų butas buvo antrame aukšte, didelis, net 6 kambarių. Tame bute buvo ir tėvo kabinetas, kur jis priiminėjo ligones, ligonių laukiamasis ir biblioteka, kurioje per karą slapstėsi inžinierius Isakas Judelevičius.
Privalau pabrėžti, kad gelbėjant žydus Mažylių šeimai ypač padėjo a.a. mokytoja Petronėlė Sirutytė-Lastienė, Stalino laikais kalinta Vorkutos lageriuose. Ji mirė 1981 m. Tai buvo mūsų artima giminaitė – mano motinos vyresniosios sesers Sirutienės duktė. Taip jau susiklostė, kad jų amžiaus skirtumas buvo nedidelis ir jos augo kartu, buvo kaip seserys. Jų draugystė tęsėsi visą gyvenimą. Artimai su mumis bendravo ir kita mano motinos sesuo, gydytoja Emilija Bliūdžiūtė. Kiek žinau, su Petronėle Lastiene draugavo ir dantų gydytoja Bronė Pajedaitė, mokytoja Vera Žvironaitė. Taigi susidarė patikimas Kauno inteligentijos ratelis.
Be Grigorijaus Teperio ir Lilijanos Levintoffaitės, kuriuos gelbėjo mūsų šeima, padedant Petronėlei Lastienei, Petronėlė dar gelbėjo Tamarą Lazersonaitę: apie tai sužinojau jau po karo. Be to, tikrai žinau, kad savo bute, dabar M. Dobužinskio g. 8, 3 bute ji slapstė žydę: moterį su 3–4 metų berniuku. Jiedu keletą parų gyveno ir mūsų ligoninės namo rūsyje. Nors tą moterį esu mačiusi, bet jos vardo nežinau. Juk tada apie tai niekas garsiai nekalbėjo.
Mūsų ligoninės rūsyje buvo slepiama ir gydytojos Frumos Gurvičienės duktė Bela. Kaip vėliau sužinojome, mergaitė kurį laiką slapstėsi pas gydytoją Oną Landsbergienę, architekto Landsbergio-Žemkalnio šeimoje. Gestapas suėmė jų vyresnįjį sūnų Gabrielių, o jie gyveno visai šalia mūsų. Turbūt vėl tarpininkaujant Petronėlei Lastienei, Belą Gurvičiūtę atvedė į mūsų rūsį. Ten ji išbuvo kurį laiką. Deja, kaip po karo pasakojo jos motina, mergaitei ten pasirodė nesaugu. Greta patalpos, kurioje ji slėpėsi, buvo ligoninės katilinė. Ten dirbo keistokas kūrikas, mėgęs pats su savimi kalbėtis. Eina, būdavo, pro užrakintą patalpą, kurioje slepiama mergaitė, paklibina durų spyną, pasako: „Viskas aišku“ ir nueina. Mergaitė, žinoma, išsigąsta. Nežiūrint tos nesėkmės, gydytoja Gurvičienė ir po karo buvo mūsų šeimai labai dėkinga, o mano tėvo anūkai ir šiandien mini ją kaip savo gerąją gydytoją.
Tuo laikotarpiu pas mus slapta lankėsi ir daugiau žydų. Atsimenu Bronę Subockienę. Ji slapstėsi doc.Vidmanto šeimoje, o pas mano motiną ateidavo susitikti su savo sūneliu, kuris buvo slepiamas pas žmones netoli Jurbarko. Kartą man buvo pavesta pasiųsti paštu pinigus jo šeimininkams. Po karo mano motinai buvo dėkingas ir žinomas Kauno laikrodininkas, juvelyras Zrelmanas, berods, ji išsaugojo kažkokius jo daiktus.
Praėjo daug metų. Viskas pasikeitė. Prisimenu tik, kad niekas tada mūsų šeimoje net nesvarstė, kodėl tiems vargšams žmonėms padedame. Taip reikia, ir viskas.