išgelbėti žydų vaikai
George (Jona) Gordimer
Gordimerių šeima
Iciko ir Sonios Gordimerių bei jų vaikų Jonos (vėliau George) ir Šalomo (vėliau Seymour) gelbėjimo istorija – vienas iš retų atvejų Lietuvoje, kai pavyko išgyventi visiems šeimos nariams. Šiltus prisiminimus apie visų šeimos narių gelbėjimąsi parašė šiuo metu JAV gyvenantis George Gordimer. 1937 metais Iciko ir Sonios Gordimerių šeima iš Papilės persikėlė į Šiaulius. 1941 m. rugpjūtyje visa šeima pateko į Šiaulių getą. Per 1943 m. lapkričio 5 dienos Vaikų akciją Gordimerių vaikus paslėpė jų teta Rochelle Glickman, tądien neišėjusi į darbą.
George Gordimer liudijimas
Mano vardas George Gordimer (Lietuvoje Jona Gordimeris). Aš esu Iciko ir Sonios Gordimerių sūnus, jaunesnysis Seymour Gordimer (Lietuvoje Šolomo Gordimerio) brolis. Mano tėvai ir brolis mirė Jungtinėse Amerikos Valstijose – motina 1976 metais, tėvas 1982 metais, brolis 1992 metais.
Įvykiai, apie kuriuos rašau, tai arba mano asmeniniai prisiminimai, arba tai, ką man yra pasakoję tėvai.
Gimiau 1938-ųjų spalio 10-tą Šiauliuose. Prasidėjus vokiečių invazijai į Lietuvą, t.y. 1941 birželio 22-ąją, Gordimerių šeima gyveno Šiauliuose. Mano tėvas Icikas Gordimeris Aušros gatvėje 10b turėjo metalo dirbinių pardotuvę. Tėvo šeima kilusi iš Papilės, jie ten turėjo metalo dirbinių parduotuvę. 1937 metais šeimai persikėlus į Šiaulius, naują parduotuvę tėvas atidarė Šiauliuose. 26-to birželio, Vokietijos kariuomenei įžengus į Šiaulius, vienas karinis dalinys įsikūrė mūsų kieme. Du mėnesius mano tėvas slapstėsi, vėliau, baigiantis rugpjūčiui, buvome priversti persikelti į getą. Mes apsigyvenome Kaukazo gatvėje, Nr. 3a.
Per Vaikų akciją Šiaulių gete,1943-ųjų lapkričio 5-ąją, apie 800 žmonių – vaikų, senelių ir ligonių buvo išvežti iš geto sunaikinimui. Tą dieną mano tėvai buvo priverstiniuose darbuose už geto ribų. Mano brolio Šolomo ir mano laimei, tėvo sesuo Rochelle Glickman tą dieną sirgo, todėl neišėjo į darbą. Išgirdusi apie Vaikų akciją, mane ir mano brolį ji paslėpė pašiūrėje šalia namo. Aš lindėjau medinėje statinėje su dangčiu, o mano brolį teta įtaisė už senų čiužinių. Taip paslėpti išbuvome visą dieną. Tik vakare, kai tėvai atėjo namo, jie mus pasiėmė ir paslėpė rūsyje. Dar 6 vaikai be mudviejų buvo tame rūsyje, kuriame prasėdėjome tris dienas.
Gordimerių šeimos gelbėtojai
Andrejus Kalendra, Monika Kalendrienė ir jų dukros – Morta, Zofija, Nijolė, Viktorija
Tuo pat metu, kai mus 3 dienas slapstė rūsyje, mano tėvas susisiekė su Andrejumi Kalendra. Kalendra turėjo savo ūkį netoli Žarėnų. Jis buvo pastovus tėvo klientas dar Papilės metalo dirbinių parduotuvėje. Ne tik mano tėvas gerai pažinojo, gerbė ir pasitikėjo Andrejumi Kalendra – jis buvo labai gerbiamas ir žinomas daugeliui šio regiono žmonių. Po to, kai tėvas su juo susisiekė, Andrejus Kalendra organizavo mūsų šeimos gelbėjimą, įtraukdamas į šią operaciją daug savo giminių ir draugų. Mano tėvai nepažinojo Andrejaus Kalendros giminių ir draugų anksčiau. Trečiąją mūsų slapstymosi rūsyje naktį tėvas bulvių maiše išnešė mano brolį Šolomą iš geto, ir Andrejus Kalendra nusivežė jį į savo ūkį. Pas Kalendras mano brolį pavadino Simu, jis buvo pristatomas svetimiems kaip pabėgėlis iš Rusijos. Taip brolis ir pragyveno pas Kalendras nuo 1943-ųjų lapkričio iki 1945-ųjų vasaros.
Andrejus Kalendra ir jo žmona Monika turėjo 5 dukras: Viktoriją, Mortą, Sofiją, Nijolę ir Aną. 1951-ais Andrejų Kalendrą, jo žmoną Moniką ir dukterį Mortą ištrėmė Sibirą. Andrejus tremtyje mirė, jo žmona ir dukra sugrįžo į Lietuvą.
Marijona ir Steponas Garbačiauskai ir jų vaikai – Stepas, Stasys, Ona, Adolfina, Marijona
Kitą rytą, po to kai brolį iš Šiaulių geto išvežė į Kalendrų ūkį, mama, paslėpusi mane po paltu, išnešė iš geto, eidama į darbą. Padedant lietuvių policininkui, ji perdavė mane Antanui Plekavičiui, geram Kalendros draugui, o ten jau manęs laukė tėvas. Antanas Plekavičius mus visus tris – motiną, tėvą ir mane nuvežė į Stepono ir Marijonos Garbačiauskų ūkį. Marijona Garbačiauskienė buvo Andrejaus Kalendros sesuo. Per tas tris savaites, kai mes slapstėmės Garbačiaukų ūkyje netoli Žarėnų, aš persirgau ūmiu gerklės uždegimu. Kadangi pernelyg pavojinga buvo kviesti gydytoją, Marijona Grabačiauskienė mane paėmusi laikė, kol mano mama su mediniu šaukštu sutraiškė gerklėje iškilusias pūsles. Laimei, šis pavojingas uždegimas praėjo, aš pasveikau.
Per 2005 09 23 Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus ceremoniją apdovanoti Garbačiauskų – šeimos nariai. Unikalu, kad šio garbingo apdovanojimo sulaukė visi Stepono ir Marijonos Garbačiauskų vaikai: Stasys, Stepas, Adolfina, Marijona ir Ona.
Augustas ir Klara Vaškiai, Zelma Vaškytė
Praėjus trims savaitėms, iš Garbačiauskų ūkio tėvai kartu su manimi persikėlė pas Vaškius. Augustas ir Klara Vaškiai buvo jauni žmonės: Augustas – 28-erių, Klara 24-ių metų amžiaus. Jie buvo geri Andrejaus Kalendros draugai. 1943-ųjų gruodį tėvai bandė rogėmis nuvežti mane pas Plekavičius, gyvenusius Šakynoje, tačiau aš taip garsiai verkiau, kad jie nusprendė, jog perdaug pavojinga tęsti kelionę ir mes sugrįžome pas Vaškius. Pas Vaškius pasilikau iki 1943-jų pabaigos. Kiek žinau, mano tėvai pas Vaškius išbuvo nuo 1943-ųjų lapkričio iki pat karo pabaigos.
1945 liepos 29-ąją Klarą ir Augustą Vaškius nužudė rusai, jų namus sudegino iki pamatų, išgyveno tik jų vienerių metų sūnus, kurį užaugino Augusto sesuo Zelma Vaškytė.
Baigiantis 1943-iems, į savo ūkį mane pasiėmė Zelma Vaškytė. Zelma, tuo metu buvo 35-erių metų amžiaus, ji gyveno kartu su savo motina. Svetimiems aš buvau pristatomas kaip pabėgėlis iš Latvijos, nes pati Zelma buvo latvių kilmės. Tėvas man buvo prisakęs, jei sutikčiau jį pas Zelmą, kreiptis į jį latviškai. Kartą, pas Zelmą pjaudamas malkas, aš vos nenusipjoviau sau nykščio. Zelma pranešė mano motinai, ji atėjo iš Vaškių, aprišo nykštį gabalu medžiagos. Galiausiai, pirštas sugijo, nors randas ir liko iki šių dienų.
Aš gyvenau pas Zelmą Vaškytę iki 1944-ųjų liepos ar rugpjūčio.
Po karo Zelmą ištrėmė į Sibirą, ten ji praleido 10 metų. Sugrįžusi, apsigyveno pas Mortą Kalendraitę, gyveno ten iki mirties.
Antanas ir Joana Plekavičiai ir jų dukros Joana ir Suzana
1944 liepą ar rugpjūtį Zelma mane nuvežė pas gerą Andrejus Kalendros draugą Antaną Plekavičių. Plekavičius reguliariai važinėdavo su arkliu į Šiaulius, vežiodavo parduoti savo ūkyje pagamintus maisto produktus – duoną, sūrius, sviestą ir pan. 1944-jų vasarą man jau buvo beveik šešeri metai, aš daug ką prisimenu – ir Antano žmoną Joaną, dukras Siuzaną ir Eleną. Prisimenu dieną, kai laukuose radęs kulką, ją susprogdinau, daužydamas smailiu akmeniu. Ausyse po to skambėjo beveik visą dieną! Pas Plekavičius gyvenau iki 1945 kovo ar balandžio.
Kuomet 1945 metų kovą ar balandį tėvai su sunkvežimiu atvyko manęs pasiimti, prisimenu, kad bijojau su jais eiti, pasislėpiau už ponios Plekavičienės nugaros. Kažkurį 1945-ųjų vasaros mėnesį tėvai pasiėmė ir mano brolį Šolomą iš Andrejaus Kalendros ūkio. Mes gyvenome Šiauliuose iki 1945-ųjų rugpjūčio. Šiauliuose tėvą tardė rusų valdžios atstovai, jis buvo susirūpinęs savo saugumu, todėl tėvai nusprendė vykti į Vokietiją, tikėdamiesi pasiekti Ameriką.
1945-ųjų rugpjūtį Gordimerių šeima iš Šiaulių sunkvežimiu išvyko į Vilnių, o 1945-jų gruodį jau iš Vilniaus iškeliavome į Lenkiją. Iš Šcecino 1946-ųjų sausį ar vasarį taip pat sunkvežimiu išvykome į Berlyną. Tačiau, nelaimei, sunkvežimis sugedo, buvome priversti keliauti pėsčiomis, kol į savo sunkvežimį mus paėmė rusų grupė ir nuvežė į Berlyną, rusų zoną. Mus areštavo ir 6 savaites laikė uždarę, kol, dėl mums nesuprantamų priežasčių, rusų vyresnybė mus išlaisvino. 1946-ųjų pabaigoje gavome leidimą vykti į Ameriką ir 1947-ųjų sausio 7-tą išplaukėme iš Brėmerhafeno uosto. Atvykome į JAV 1947 sausio 16-tą, kelis mėnesius gyvenome pas tėvo dėdę Morisą Liptoną, kuris ir finansavo mūsų kelionę į šią šalį.
Jei ne Kalendrų, Plekavičių, Garbačiauskų ir Vaškių šeimos (įskaitant Zelmą Vaškytę), sunku net įsivaizduoti, kaip visa Gordimerių šeimą galėtų išgyventi 1941–1945 metų laikotarpį. Prireikė daugelio gerų ir drasių žmonių pastangų, kad Gordimerių šeima išgyventų! Humaniški mūsų gelbėtojų darbai buvo daromi nesitikint jokios naudos sau ar kokios nors kompensacijos. Žmonės rizikavo savo gyvybėmis, kad galėtų padėti mūsų šeimai, todėl didžiausias mano troškimas, kad visi mūsų gelbėtojai būtų pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais Jad Vašem, Jeruzalėje ir apdovanoti Lietuvoje.
Iš George Gordimer liudijimo 2000 kovo 29 d.
Iciko ir Sonios Gordimerių bei jų vaikų Jonos (vėliau George) ir Šalomo (vėliau Seymour) gelbėjimo istorija – vienas iš retų atvejų Lietuvoje, kai pavyko išgyventi visiems šeimos nariams. Šiltus prisiminimus apie visų šeimos narių gelbėjimąsi parašė šiuo metu JAV gyvenantis George Gordimer. 1937 metais Iciko ir Sonios Gordimerių šeima iš Papilės persikėlė į Šiaulius. 1941 m. rugpjūtyje visa šeima pateko į Šiaulių getą. Per 1943 m. lapkričio 5 dienos Vaikų akciją Gordimerių vaikus paslėpė jų teta Rochelle Glickman, tądien neišėjusi į darbą.
George Gordimer liudijimas
Mano vardas George Gordimer (Lietuvoje Jona Gordimeris). Aš esu Iciko ir Sonios Gordimerių sūnus, jaunesnysis Seymour Gordimer (Lietuvoje Šolomo Gordimerio) brolis. Mano tėvai ir brolis mirė Jungtinėse Amerikos Valstijose – motina 1976 metais, tėvas 1982 metais, brolis 1992 metais.
Įvykiai, apie kuriuos rašau, tai arba mano asmeniniai prisiminimai, arba tai, ką man yra pasakoję tėvai.
Gimiau 1938-ųjų spalio 10-tą Šiauliuose. Prasidėjus vokiečių invazijai į Lietuvą, t.y. 1941 birželio 22-ąją, Gordimerių šeima gyveno Šiauliuose. Mano tėvas Icikas Gordimeris Aušros gatvėje 10b turėjo metalo dirbinių pardotuvę. Tėvo šeima kilusi iš Papilės, jie ten turėjo metalo dirbinių parduotuvę. 1937 metais šeimai persikėlus į Šiaulius, naują parduotuvę tėvas atidarė Šiauliuose. 26-to birželio, Vokietijos kariuomenei įžengus į Šiaulius, vienas karinis dalinys įsikūrė mūsų kieme. Du mėnesius mano tėvas slapstėsi, vėliau, baigiantis rugpjūčiui, buvome priversti persikelti į getą. Mes apsigyvenome Kaukazo gatvėje, Nr. 3a.
Per Vaikų akciją Šiaulių gete,1943-ųjų lapkričio 5-ąją, apie 800 žmonių – vaikų, senelių ir ligonių buvo išvežti iš geto sunaikinimui. Tą dieną mano tėvai buvo priverstiniuose darbuose už geto ribų. Mano brolio Šolomo ir mano laimei, tėvo sesuo Rochelle Glickman tą dieną sirgo, todėl neišėjo į darbą. Išgirdusi apie Vaikų akciją, mane ir mano brolį ji paslėpė pašiūrėje šalia namo. Aš lindėjau medinėje statinėje su dangčiu, o mano brolį teta įtaisė už senų čiužinių. Taip paslėpti išbuvome visą dieną. Tik vakare, kai tėvai atėjo namo, jie mus pasiėmė ir paslėpė rūsyje. Dar 6 vaikai be mudviejų buvo tame rūsyje, kuriame prasėdėjome tris dienas.
Gordimerių šeimos gelbėtojai
Andrejus Kalendra, Monika Kalendrienė ir jų dukros – Morta, Zofija, Nijolė, Viktorija
Tuo pat metu, kai mus 3 dienas slapstė rūsyje, mano tėvas susisiekė su Andrejumi Kalendra. Kalendra turėjo savo ūkį netoli Žarėnų. Jis buvo pastovus tėvo klientas dar Papilės metalo dirbinių parduotuvėje. Ne tik mano tėvas gerai pažinojo, gerbė ir pasitikėjo Andrejumi Kalendra – jis buvo labai gerbiamas ir žinomas daugeliui šio regiono žmonių. Po to, kai tėvas su juo susisiekė, Andrejus Kalendra organizavo mūsų šeimos gelbėjimą, įtraukdamas į šią operaciją daug savo giminių ir draugų. Mano tėvai nepažinojo Andrejaus Kalendros giminių ir draugų anksčiau. Trečiąją mūsų slapstymosi rūsyje naktį tėvas bulvių maiše išnešė mano brolį Šolomą iš geto, ir Andrejus Kalendra nusivežė jį į savo ūkį. Pas Kalendras mano brolį pavadino Simu, jis buvo pristatomas svetimiems kaip pabėgėlis iš Rusijos. Taip brolis ir pragyveno pas Kalendras nuo 1943-ųjų lapkričio iki 1945-ųjų vasaros.
Andrejus Kalendra ir jo žmona Monika turėjo 5 dukras: Viktoriją, Mortą, Sofiją, Nijolę ir Aną. 1951-ais Andrejų Kalendrą, jo žmoną Moniką ir dukterį Mortą ištrėmė Sibirą. Andrejus tremtyje mirė, jo žmona ir dukra sugrįžo į Lietuvą.
Marijona ir Steponas Garbačiauskai ir jų vaikai – Stepas, Stasys, Ona, Adolfina, Marijona
Kitą rytą, po to kai brolį iš Šiaulių geto išvežė į Kalendrų ūkį, mama, paslėpusi mane po paltu, išnešė iš geto, eidama į darbą. Padedant lietuvių policininkui, ji perdavė mane Antanui Plekavičiui, geram Kalendros draugui, o ten jau manęs laukė tėvas. Antanas Plekavičius mus visus tris – motiną, tėvą ir mane nuvežė į Stepono ir Marijonos Garbačiauskų ūkį. Marijona Garbačiauskienė buvo Andrejaus Kalendros sesuo. Per tas tris savaites, kai mes slapstėmės Garbačiaukų ūkyje netoli Žarėnų, aš persirgau ūmiu gerklės uždegimu. Kadangi pernelyg pavojinga buvo kviesti gydytoją, Marijona Grabačiauskienė mane paėmusi laikė, kol mano mama su mediniu šaukštu sutraiškė gerklėje iškilusias pūsles. Laimei, šis pavojingas uždegimas praėjo, aš pasveikau.
Per 2005 09 23 Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus ceremoniją apdovanoti Garbačiauskų – šeimos nariai. Unikalu, kad šio garbingo apdovanojimo sulaukė visi Stepono ir Marijonos Garbačiauskų vaikai: Stasys, Stepas, Adolfina, Marijona ir Ona.
Augustas ir Klara Vaškiai, Zelma Vaškytė
Praėjus trims savaitėms, iš Garbačiauskų ūkio tėvai kartu su manimi persikėlė pas Vaškius. Augustas ir Klara Vaškiai buvo jauni žmonės: Augustas – 28-erių, Klara 24-ių metų amžiaus. Jie buvo geri Andrejaus Kalendros draugai. 1943-ųjų gruodį tėvai bandė rogėmis nuvežti mane pas Plekavičius, gyvenusius Šakynoje, tačiau aš taip garsiai verkiau, kad jie nusprendė, jog perdaug pavojinga tęsti kelionę ir mes sugrįžome pas Vaškius. Pas Vaškius pasilikau iki 1943-jų pabaigos. Kiek žinau, mano tėvai pas Vaškius išbuvo nuo 1943-ųjų lapkričio iki pat karo pabaigos.
1945 liepos 29-ąją Klarą ir Augustą Vaškius nužudė rusai, jų namus sudegino iki pamatų, išgyveno tik jų vienerių metų sūnus, kurį užaugino Augusto sesuo Zelma Vaškytė.
Baigiantis 1943-iems, į savo ūkį mane pasiėmė Zelma Vaškytė. Zelma, tuo metu buvo 35-erių metų amžiaus, ji gyveno kartu su savo motina. Svetimiems aš buvau pristatomas kaip pabėgėlis iš Latvijos, nes pati Zelma buvo latvių kilmės. Tėvas man buvo prisakęs, jei sutikčiau jį pas Zelmą, kreiptis į jį latviškai. Kartą, pas Zelmą pjaudamas malkas, aš vos nenusipjoviau sau nykščio. Zelma pranešė mano motinai, ji atėjo iš Vaškių, aprišo nykštį gabalu medžiagos. Galiausiai, pirštas sugijo, nors randas ir liko iki šių dienų.
Aš gyvenau pas Zelmą Vaškytę iki 1944-ųjų liepos ar rugpjūčio.
Po karo Zelmą ištrėmė į Sibirą, ten ji praleido 10 metų. Sugrįžusi, apsigyveno pas Mortą Kalendraitę, gyveno ten iki mirties.
Antanas ir Joana Plekavičiai ir jų dukros Joana ir Suzana
1944 liepą ar rugpjūtį Zelma mane nuvežė pas gerą Andrejus Kalendros draugą Antaną Plekavičių. Plekavičius reguliariai važinėdavo su arkliu į Šiaulius, vežiodavo parduoti savo ūkyje pagamintus maisto produktus – duoną, sūrius, sviestą ir pan. 1944-jų vasarą man jau buvo beveik šešeri metai, aš daug ką prisimenu – ir Antano žmoną Joaną, dukras Siuzaną ir Eleną. Prisimenu dieną, kai laukuose radęs kulką, ją susprogdinau, daužydamas smailiu akmeniu. Ausyse po to skambėjo beveik visą dieną! Pas Plekavičius gyvenau iki 1945 kovo ar balandžio.
Kuomet 1945 metų kovą ar balandį tėvai su sunkvežimiu atvyko manęs pasiimti, prisimenu, kad bijojau su jais eiti, pasislėpiau už ponios Plekavičienės nugaros. Kažkurį 1945-ųjų vasaros mėnesį tėvai pasiėmė ir mano brolį Šolomą iš Andrejaus Kalendros ūkio. Mes gyvenome Šiauliuose iki 1945-ųjų rugpjūčio. Šiauliuose tėvą tardė rusų valdžios atstovai, jis buvo susirūpinęs savo saugumu, todėl tėvai nusprendė vykti į Vokietiją, tikėdamiesi pasiekti Ameriką.
1945-ųjų rugpjūtį Gordimerių šeima iš Šiaulių sunkvežimiu išvyko į Vilnių, o 1945-jų gruodį jau iš Vilniaus iškeliavome į Lenkiją. Iš Šcecino 1946-ųjų sausį ar vasarį taip pat sunkvežimiu išvykome į Berlyną. Tačiau, nelaimei, sunkvežimis sugedo, buvome priversti keliauti pėsčiomis, kol į savo sunkvežimį mus paėmė rusų grupė ir nuvežė į Berlyną, rusų zoną. Mus areštavo ir 6 savaites laikė uždarę, kol, dėl mums nesuprantamų priežasčių, rusų vyresnybė mus išlaisvino. 1946-ųjų pabaigoje gavome leidimą vykti į Ameriką ir 1947-ųjų sausio 7-tą išplaukėme iš Brėmerhafeno uosto. Atvykome į JAV 1947 sausio 16-tą, kelis mėnesius gyvenome pas tėvo dėdę Morisą Liptoną, kuris ir finansavo mūsų kelionę į šią šalį.
Jei ne Kalendrų, Plekavičių, Garbačiauskų ir Vaškių šeimos (įskaitant Zelmą Vaškytę), sunku net įsivaizduoti, kaip visa Gordimerių šeimą galėtų išgyventi 1941–1945 metų laikotarpį. Prireikė daugelio gerų ir drasių žmonių pastangų, kad Gordimerių šeima išgyventų! Humaniški mūsų gelbėtojų darbai buvo daromi nesitikint jokios naudos sau ar kokios nors kompensacijos. Žmonės rizikavo savo gyvybėmis, kad galėtų padėti mūsų šeimai, todėl didžiausias mano troškimas, kad visi mūsų gelbėtojai būtų pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais Jad Vašem, Jeruzalėje ir apdovanoti Lietuvoje.
Iš George Gordimer liudijimo 2000 kovo 29 d.