Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą ir prasidėjus žydų persekiojimui, Telšių gyventojai Jonas ir Vladislava Vaicekauskai su dukra Janina Visockiene su šios vyru Vladu Visockiu padėjo išsigelbėti žydėms Etai Blankienei, jos dukrai Chanai Blankaitei, Rozai Gurvičienei ir Elai Šapirienei.
     1941 metais rugpjūčio 31 dieną Eta Blankienė su dukra Chana tiesiog nuo duobės pabėgo iš Gerulių žydų stovyklos likvidacijos vietos. Jos tikėjosi rasti prieglobstį Telšių gete. Sužinojusi, kad Eta su dukra atsidūrė gete, Vladislava Vaicekauskienė perdavė joms maisto ir pažadėjo kuo greičiau pasiimti jas darbams į savo namus.
     Šeimos buvo pažįstamos iš seniau ir artimai draugavo – Etos Blankienės dukra Sonė Blankaitė buvo geriausia Vaicekauskų dukros Janinos Vaicekauskaitės-Visockienės draugė. Prieš pat karo pradžią Sonė su sužadėtiniu spėjo pasitraukti į Sovietų Sąjungą.
     Vaicekauskams pavyko išsirūpinti leidimą pasiimti žydes ūkio darbams. Vladas Visockis parsivedė Etą Blankienę ir Chaną į namus – jos buvo apgyvendintos mansardoje ir iš namų niekur neišeidavo.
     Janina Vaicekauskaitė-Visockienė prisimena: Jos abi pas mus išbuvo iki 1941 m. gruodžio 24 d., nes likvidavo Telšių žydų getą. Tą dieną atėjo vokiečiai jų pasiimti. Mano vyras liepė man jas paslėpti palėpėje. Aš taip ir padariau. Tuo tarpu vyras vokiečius vaišino degtine, kad jie nebeieškotų Blankienės su dukra Chana. Gerai „paviešėję“, jie ieškojo, bet, nieko neradę, išėjo.
     Vėliau kažkas įskundė šeimą slapstant žydus, todėl toliau slėpti Etą Blankienę su dukra tapo nebesaugu. Vladislava Vaicekauskienė kreipėsi pagalbos į tuometį kunigų seminarijos profesorių kunigą Kazimierą Prialgauską, šis rado žydėms slėptuvę pas seną neturtingą davatkėlę Julelę (pavardė nežinoma). Kadangi Julelė neturėjo kuo maitinti bėglių, Vladislava ir toliau gamino joms maistą, o Janina ir Vladas Visockiai kas vakarą jį nunešdavo.
     Iš Janinos Vaicekauskaitės-Visockienės prisiminimų: Pikti žmonės įskundė Julelę, kad ji slapstanti žydus. Grėsė visiems mirtinas pavojus. Kunigas Prialgauskas vėl surado slaptavietę, o mano mamos pagamintą maistą mes su vyru Jonu vėl nešėme. Iš vienos slaptavietės į kitą nakties metu jas pervesdavo kunigas Prialgauskas ir mano mama.
     1943 metais šių šeimų pažįstamas ūkininkas Godelis išvežė Etą Blankienę ir Chaną Blankaitę į Šiaulių žydų getą. Šiauliuose jas globojo Venclauskų šeima. Etai Blankienei mirus, Chana nuo 1943 metų rudens iki karo pabaigos išbuvo Žemaičių Naumiestyje kartu su Gražbyle Venclauskaite. Po karo į Lietuvą sugrįžus Sonei Hesienei (Blankaitei), Chana apsigyveno su seserimi Kaune. Vėliau Chana Blankaitė-Restienė išvyko gyventi į Izraelį.
     Vaicekauskai ir Visockiai palaikė su Chana ryšį. 1993 metais Chana Restienė su sūnumi lankėsi Lietuvoje ir mėnesį viešėjo pas Janiną Visockienę.
     Iš Janinos Vaicekauskaitės-Visockienės prisiminimų: 1942 m. pas mus prisiglaudė Roza Gurvičienė-Volpertaitė (mirė po karo). Jos sūnus Jaša Gurvičius naktimis dažnai aplankydavo savo motiną, o kartais aš su Gurvičiene už parankės eidavome į pasimatymą su Jaša. Keletą kartų Gurvičienę aplankė ir jos senutė motina Volpertienė. Laikiną prieglobstį mūsų šeimoje rado ir Elytė Šapyrienė. Dažnai tuo baisiu metu į mūsų duris pasibelsdavo nelaimingi žmonės. Padėjom visiems kiek galėjom. Mano mama su kun. Prialgausku ieškodavo vietos kur galėtų pasislėpti nelaimingieji.
     Buvo ir tokių momentų kai mūsų ir mūsų globotinių gyvybė kabojo ant plaukelio. <...> Antras baisus įvykis buvo su R. Gurvičiene. Ją, einant iš prieškambario į kambarį, atidarius lauko duris, pamatė arbeitsamto [vok. Arbeitsamt, „darbo birža“] viršininko žmona. Ji pas mus pirko pieną, o arbeitsamtas buvo priešais mūsų langus. Bet ji buvo vietinė rusė, tai mums pasisekė išsipirkti. <...>
     Taigi, ir vargo buvo ir baimės, bet viskas baigėsi gerai. Jokių dovanų mes negavome ir neprašėme jokio atlyginimo. Bet, kai mus išvežė į Sibirą, tai Jaša Gurvičius mums padėjo, o mano dukrą vadino seserimi.
     1995 metais Jad Vašemo institutas Izraelyje pripažino Vladislavą ir Joną Vaicekauskus, bei jų dukrą Janiną Vaicekauskaitę-Visockienę Pasaulio Tautų Teisuoliais. Tais pačiais metais Janina Vaicekauskaitė-Visockienė apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Per 2026 m. ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti ir kiti Vaicekauskų šeimos nariai – Etos Blankienės ir Chanos Blankaitės (Restienės), Rozos Gurvičienės, Jakovo Gurvičiaus bei Elos Šapirienės gelbėtojai – Vladislava Vaicekauskienė, Jonas Vaicekauskas ir Vladas Visockis.