Ona ir Petras Tarnauskai su savo dukra Ona Tarnauskaite, gim. 1924 m., karo metais gyveno Vytėnų kaime (dabar Pilies I, II k.), Jurbarko r.
     Vyresnioji Tarnauskų dukra Marytė Andrijonienė (Tarnauskaitė), gim. 1916 m. karo metais buvo ištekėjusi ir gyveno savo vyro gimtinėje Kartupėnų kaime, Jurbarko r. Pirmomis nacių okupacijos dienomis 1941-ųjų birželį per bombardavimą Kaune su savo mažu vaikeliu ir vyru žuvo Tarnauskų dukra Verutė.
     1941 m. birželį vokiečių kariuomenė užėmė Jurbarko rajoną. Žydų persekiojimas prasidėjo nedelsiant, jie buvo varomi iš savo namų ir skirtingu laiku buvo sušaudyti įvairiose rajono vietose. Vienoje iš tokių varomų sušaudyti pasmerktųjų žydų grupėje atsidūrė ir Hendal Frankytė (Frankaitė) – Smolienė. Kaip liudija Onos ir Petro Tarnauskų anūkė Angelė Žičkuvienė, Frankų šeimą gerai pažinojo vietiniai gyventojai, šeima gyveno Žvyrių kaime, pailgame name dabartinėje Nemuno gatvėje priešais taip vadinamą Skirsnemunės evangelikų liuteronų bažnyčią. Šeima namie turėjo parduotuvę. Dažnas kaimynas, ypatingai po pamaldų bažnyčioje užsukdavo į šią krautuvėlę. Kaimynai pažinojo šią šeimą kaip padorią ir draugišką.
     Iš Salomėjos Klimavičienės, Onos Šipailienės (Tarnauskaitės) dukters, liudijimo: Frankaitei kažkaip stebuklingai pavyko pasišalinti iš tos grupės pasmerktųjų. Ji pasislėpė ant Nemuno kranto tarp rastų. Prabuvo ten iki nakties. Naktį ji atėjo į Vytėnus ir pasiprašė į mano senelių Onos ir Petro Tarnauskų namus. Jie ją priėmė, nes pažinojo. Be to močiutė buvo labai tikintis žmogus ir ta sielos žaizda dėl neseniai žuvusios Kaune dukros tikriausiai irgi pastūmėjo ją gelbėti žmogų. Kartu seneliai suvokė didžiulę riziką slėpti pas save žydaitę, todėl nusprendė laikinai ją nuvesti ir paslėpti buvusio dvaro kapinaitėse už kokio kilometro ant kalvos prie Nemuno kranto, kurios jau buvo apleistos, apaugusios, niekas ten nesilankė. Bet ten buvo ir keletas apleistų koplyčių su rūsiais, viduje kurių galima buvo pasislėpti. Ten ir pasislėpė Frankaitė. Kaip sakė mama, bunkeryje. Naktimis ji jai paslapčia atnešdavo maistą.
     Frontas su pagrindinėmis Vokietijos armijos pajėgomis pasitraukė į rytus, artėjo šalčiai. Frankaitė-Smolienė labai bijojo viena slėptis kapinėse, todėl Tarnauskai nusprendė ją paslėpti savo namuose. Tarnauskų šeimoje Frankaitę visi vadino Ona, ji laiką leisdavo neišeidama į kiemą, o kai pradėdavo loti šeimininkų šuo, slapstėsi namo gilumoje, kad niekas jos nepamatytų.
     Iš Salomėjos Klimavičienės liudijimo: Karui einant į pabaigą, Frankaitė kažkurį laiką jau nebegyveno pas senelius, pastojo. 1944 m. liepos 10 dieną jai gimė berniukas, kurį vėliau pavadino Antanu. Jau su pagimdytu berniuku Frankaitė grižo pas senelius ir mano mamą. Ji su savimi neturėjo nieko. Seneliai vėl priglaudė ją su vaiku <...>.
     <...> Frontas traukėsi į vakarus. 1944 m. spalio 9 dieną sovietų kariuomenė užėmė Jurbarką ir gretimas vietoves. Prie rusų Frankaitė jau nesislapstė, važinėjo į Kauną, veždavo parduoti vištas, antis, atsiveždavo iš Kauno muilo, kitų prekių. Nuvažiavo gal tris kartus. Po vienos tokios kelionės ji nebegrįžo. Tik vėliau seneliai ir mama sužinojo, kad mašina su bulvėm, kurioje ji važiavo, pakliuvo į avariją ant Vilkijos kalno ir ji žuvo. Maišai su bulvėmis ją užspaudė. Tai buvo 1945-jų metų pradžia. Atpažino ją pagal rūbus, kurie buvo jai duoti.
     Frankaitės sūnus Antanukas liko pas Tarnauskus, iš pradžių jie galvojo atiduoti berniuką auginti kokiems nors bevaikiams žydams, bet vaikelis buvo labai ligotas, sirgo rachitu, nevaikščiojo, todėl ir pasiliko pas save. Onutė Tarnauskaitė, savo mamos patariama, rinko įvairias žoleles, kuriose maudė kūdikį, girdydavo gydomosiomis žolelėmis ir vaikui pavyko išgyventi. Salomėja Klimavičienė prisimena, kad jos mama Ona Šipailienė (Tarnauskaitė) sakydavo, kad jie pragarą praėjo, užtat vėliau Antaniukas, kaip jį vadino, sakė: ,,užaugęs nupirksiu tau auksinę suknelę“, buvo mamos draugas, viską jai padėdavo (suaugęs iš tikrųjų padovanojo mamai auksinį žiedą....).
     Ona Tarnauskaitė 1946 metais ištekėjo, jos vyru tapo Albinas Šipaila. Albinas ir Ona Šipailos Antaną augino kaip savo vaiką, globojo jį ir pagal dokumentus Antanas tapo Antanu Gedeminu Frankaičiu (vėlesniuose dokumentuose Gediminas Frankaitis), Albino sūnumi. 1949 m. Albiną Šipailą, kaip politinį kalinį, Sovietų valdžia ištrėmė į Sibirą. Ona Šipailienė liko su dviem savo mažais vaikais, gimusiais 1947 ir 1948 metais ir kartu su savo mama Ona Tarnauskienė taip pat rūpinosi ir Antanėliu.
     1956 m. Albinas grįžo namo iš Magadano tremties. Tada 1957 m. gimė Albino ir Onos 3-asis vaikas Salomėja Šipailaitė (dabar Klimavičienė).
     Antanas Frankaitis baigė elektriko kursus Vievyje, susipažino su būsima žmona Veronika ir jie apsigyveno Vilniuje. Jis mirė 2004 m., Veronika Frankaitienė – 2006 m. Antanas Frankaitis su Veronika susilaukė dviejų dukrų Neringos ir Birutės.
     Iš Neringos Rapkauskienės (Frankaitytės), liudijimo: Galiu ir siekiu paliudyti toliau šiame paaiškinime dėstomas aplinkybes, kurias žinau asmeniškai ir iš savo tėčio Antano Gedimino Frankaičio, mamos Veronikos Frankaitienės pasakojimų.
     Mano tėtis Antanas Gediminas Frankaitis, gimęs 1944 m. liepos 10 d., man pasakojo, kad buvo žydų tautybės, našlaitis ir labai ligotas vaikas. Jis dažnai minėdavo, kad liko gyvas tik dėl, kaip pats ją vadino, močiutės, kuri jį priglaudė, gydė ir slaugė. Taip jis kalbėjo apie Oną Tarnauskienę, gyvenusią Vytėnų kaime, Jurbarko rajone. Ji juo rūpinosi kartu su savo dukra Ona Šipailiene. Tik dėl jų rūpesčio mano tėtis išgyveno. Apie tėčio biologinius tėvus, tikrus mano senelius, aš nieko nežinau. Apie tai, kad tėtis buvo žydų kilmės, man pasakojo ir mano mama Veronika Frankaitienė.
     Žinau, kad sovietiniais laikais mano tėvai buvo gavę laišką iš užsienio – iš žmonių, turėjusių pavardę Frank ir norėjusių atkurti giminystės ryšius. Tačiau dėl to meto aplinkybių mano tėvai į šį laišką neatsakė<...>
     Vaikystėje vasaras aš leisdavau minėtame Vytėnų kaime (dabar – Pilis I ir Pilis II kaimai), Onos Šipailienės šeimoje. Jos vyras Albinas Šipaila mane išmokė vadeliot vežimą, kitų naudingų dalykų. Močiutė Ona išmokino melžti karvę. Aplamai jie manimi labai rūpindavosi.
     Hendal Frankaitės artimieji 1941-ųjų vasarą buvo nužudyti Jurbarko r., o jos vyras Elijas Aronas Smolis, su kuriuo 1939 m. Frankaitė susituokė Skirsnemunėje, pagal turimus duomenis nacistinės okupacijos pradžioje buvo vietinės policijos suimtas, sumuštas. Kažkokiu būdu jis atsidūrė Kauno gete, o 1944 m. likviduojant Kauno getą buvo išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, iš ten perkeltas į Natzweiler koncentracijos stovyklą, manoma, kad ten ir žuvo.
     2026 metais Ona ir Petras Tarnauskai ir jų dukra Ona Šipailienė (Tarnauskaitė), nacistinės okupacijos metais išgelbėję Hendal Frankytę (Frankaitę)-Smolienę, o frontui traukiantis į Vakarus savo namuose globoję, vėliau ir užauginę 1944 m. liepos 10 d. gimusį Hendal Frankaitės sūnų Antaną Frankaitį, apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.