Juozapas ir Julija Dautartai su savo trimis sūnumis Zigmu, Juozu ir Vladu prieškariu gyveno Raudondvario valsčiuje, Šilelio kaime. Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, Dautartų šeima išgelbėjo žinomo Kauno gydytojo Jokūbo Abramovičius ir jo žmonos Bronios dukrelę Arielą.
     Ariela Abramovičiūtė gimė Kauno gete 1941-ųjų spalio 24 d. Penktąją Arielos gyvenimo dieną suvystytą ir pririštą prie mamos krūtinės, Arielą nunešė į Didžiąją Akciją. Visus iki vieno Kauno geto žydus suvarė į Demokratų aikštę. Aikštę apsupo ginkluota sargyba, ten vyko rūšiavimas – ligonius, senus, neįgalius žmones ir naujagimius – siuntė į mirtį, tai vadinosi „lengviems, pagal jėgas, darbams“, o jaunus ir sveikus – darbams „Vokietijos gerovei.“ Operacijai vadovavo SS karininkas Rauka. Gydytojui Jokūbui Abramovičiui, jo žmonai Broniai ir dukrelei Arielai pavyko pakliūti į „gerąją“ pusę, jie liko gyvi. Tomis lemtingomis 1941-ųjų spalio 28-29 dienomis Kauno IX forte buvo nužudyta 9200 Kauno geto žydų, tame tarpe 4273 vaikai.
     Jokūbui ir Broniai Abramovičiams pavyko dvejus metus išslapstyti gete savo dukrelę Arielą, bet buvo aišku, kad neišvengiamai artėja žūtis, reikėjo ieškoti pagalbos. 1943-ųjų gruodį Jokūbas Abramovičius sėkmingai išnešė Arielą iš geto į tuomet gydytojo Petro Baublio vadovaujamus kūdikių namus „Lopšelis.“
     Iš Arielos Abramovičiųtės-Sef prisiminimų: 1943 gruodžio 14-tą tėvas man suleido injekciją migdomųjų ir mano tėvai, persirengę valstiečiais, nunešė mane į tuos kūdikių namus. Tėvas mane paliko maiše prie priebučio durų. Ant maišo buvo kortelė, kur buvo parašyta: Aš esu neištekėjusi moteris, vieniša motina, negaliu pati auginti ir rūpintis savo vaiku, todėl prašau Jūsų priimti į savo globą mano dukrelę Bronę Mažilytę. Tikroji mano mamos mergautinė pavardė buvo Bronia Maizelytė. Taip aš tapau pamestinuke.
     Dėl gydytojo Petro Baublio ir jo bendradarbių humanizmo ir pasiaukojimo kūdikių namai „Lopšelis“ 1942-1944 metais tapo ne tik našlaičių, bet ir žiauriai persekiojamų žydų vaikų gelbėjimo vieta ir prieglobsčiu. Deja, po kelių savaičių, būdama „Lopšelyje,“ Ariela sunkiai susirgo. Gydytojas Baublys per kažką atsiuntė žinią Arielos tėvams, kad mergaitė miršta ir, esant nors mažiausiai galimybei, reikia ją pasiimti. Bet juk ne į getą vėl vežti!
     Vieną dieną Jokūbas Abramovičius dirbdamas geto kalinių brigadoje prie Lampėdžių pylimo pamatė pažįstamą žveją Juozapą Dautartą, iš kurio prieškariu vasarodamas pirkdavo žuvis. Jiems vėl susitikus, Juozapas Dautartas sutartoje vietoje gyd. Abramovičiui palikdavo žuvies ar kokio kito maisto. 1944 metais sausio 3-ąją, naktį, Arielos tėvai išėjo iš geto, turėdami vieną tikslą – įkalbėti Juozapą Dautartą paimti iš „Lopšelio“ jų dukrą Arielą. Dautartų šeima apsisprendė ir vieną dieną Julija Dautartienė su sūnumi Zigmu parsivežė Arielą iš kūdikių namų į Šilelių kaimą.
     Iš Arielos Abramovičiųtės-Sef prisiminimų: Mamai Julijai buvo sakoma, kad mergaitė labai protinga ir blondinukė, bet tai ką jiems atidavė „Lopšelyje“, tai buvo kažkas nenusakomo – kažkokia kraujuojanti marmalynė. Visiškai supanikavę, jie parsivežė mane į savo namus. Juos apgavo. Kokia blondinė? Kokia nesąmonė? Kažkoks spiegiantis padaras, kuris greitai numirs.
     Ką galėjo daryti tikintys žmonės? Jie pradėjo melstis, kad tik aš pagyčiau, nors ir buvo maža vilties. Netrukus mano tėvai atėjo patikrinti, ar viskas pavyko. Spiginant stipriems šalčiams, kelias dienas jie ėjo per miškus į mano naujus namus.
     Tėvai maldavo Dautartų šeimos narius pabandyti išgelbėti mane. Nuspręsti turėjo mama Julija. Tėvas prižadėjo, kad jis naktimis ateis padėti, bandys gauti vaistų ir gydys mane.
     Arielos tėvas iš slaptavietės spaudžiant speigui eidavo po keliolika kilometrų gydyti dukros. Su Juozapu Dautartu, kuris išmanė liaudies mediciną ir mokėjo gydyti vaistažolėmis, jie išplėšė Arielą iš mirties nagų.
     Iš Juozapo ir Julijos Dautartų sūnaus rašytojo Vlado Dautarto 1991.12.02 rašyto pareiškimo Aukščiausiosios Tarybos deputatų komisijai:
     Pirmiausia buvo pas mus atvežta Abramovičių 2-jų metų dukra Ariela, o po to atbėgo pas mus ir daktaras su žmona. Tą pačią dieną kaimą apsupo gestapininkai, žandarai. Abramovičius su žmona tūnojo mūsų rūsyje, vokiečiai krėtė kiekvieną namą, būtų suradę ir abu pabėgėlius, bet išgelbėjo juos brolis Zigmas Dautartas, kuris šiuo metu gyvena JAV. Jis neblogai mokėjo vokiškai, išėjo prie vartų, pasitiko vokiečius ir šaltakraujiškai paaiškino, kad du žydų tautybės žmones matė, jie neseniai nuskubėjo į mišką. Ir nuostabu! Vokiečiai patikėjo! Mūsų sodybos nekrėtė. Vis dėlto buvo nutarta Abramovičius paslėpti kitame kaime, nes Šilelyje gyveno daug vokiečių repatriantų. Po kurio laiko daktaras su žmona išėjo į kitą slėptuvę, o pas mus liko jų duktė Ariela.<...>
     Mergaitės priežiūroje, jos slėpime teko ir man dalyvauti. Kai kaime pasirodydavo vokiečiai, aš stverdavau mergaitę, slėpdavau ją vatinėje, ir sėdęs į valtį nusiirdavau į kitą Nevėžio pusę. Ten, krūmuose buvo saugu...
     Kaimynams ėmus įtarti, kas yra Ariela, Dautartai nepasidavė ir su didele meile rūpinosi mergaite iki pat karo Lietuvoje pabaigos. Arielos tėvams taip pat pavyko išlikti gyviems, juos slapstė Kumpaičių šeima iš Luškakiemio kaimo Kėdainių rajone.
     Iš Arielos Abramovičiųtės-Sef prisiminimų: Vokiečiams pasitraukus, tėvai ne iš karto mane pasiėmė. Aš nieku gyvu nenorėjau skirtis su mama Julija ir laikiausi įsistvėrusi jos sijono, o tėvams sakiau: „Laba diena, pone, laba diena, ponia.“ Kai man bandė sakyti, kad aš turiu kitus tėvus, puldavau į ašaras. Tik po kelių tėvų apsilankymų mamai Julijai pavyko atplėšti mane nuo savo sijono.
     Pokariu būsimasis rašytojas Vladas Dautartas tapo labai artimas Abramovičių šeimai, pas juos Kaune gyveno, mokėsi. Kiekvieną vasarą gyd. Jokūbas Abramovičius atvykdavo į Šilelį aplankyti Arielos gelbėtojų Julijos ir Juozapo Dautartų. Abramovičių ir Dautartų šeimų draugystė tęsėsi iki pat Abramovičių šeimos emigracijos į Izraelį, o vėliau, mirus Jokūbui ir Broniai Abramovičiams, šiltus santykius su rašytojo Vlado Dautarto vaikais iki paskutinių savo gyvenimo dienų palaikė Ariela ir po karo gimę Arielos broliai Solomonas Abramovičius ir Benas Brahmsas.
     1995 m. Julija ir Juozapas Dautartai už Arielos Abromavičiūtės gelbėjimą apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o 2004 m. pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais Jad Vašem. 2026 m. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotas ir Julijos bei Juozapo Dautartų sūnus Vladas Dautartas.