Ištrauka iš Mirono Ginko knygos „Per spygliuotą vielą“

Anksti rytą, tik prasidėjus judėjimui gatvėse, išėjau iš namų. Portfelyje nešiausi apatinių porą, kišenėje – savo naujus dokumentus. Einu, kaip paaiškino teta Zosė, per Ąžuolyną, Mickevičiaus slėnį, per Panemunę. Dar nematyti jokių praeivių. Tyla.
Keltą pastebiu iš tolo. Vėl tas kėlimasis per upę. Pastovėsiu atokiau, reikia įsižiūrėti į besikeliančius žmones, kad tarp jų nebūtų įtartinų asmenų. Tik trečią kartą keltui atplaukus, nutariu į jį žengti. Pasirinkau vietą prie pat krašto.
Keltas kiek palaukia keleivių, po to lėtai, vos pastebimai ima slinkti. Niekas į mane nekreipia dėmesio. Bet vis tiek norisi, kad čiuožtų greičiau. Jaučiuosi kaip apsinuoginęs visų akivaizdoje, vidury plačios upės, iš visų pusių matomas. Kad atrodyčiau kaip nerūpestingas keliautojas, imu švilpauti kažkokią melodiją. Metalinis lynas, žvangindamas kitą skersai upės ištemptą lyną, traukia keltą prie kranto.
Keltui sustojus, mandagiai praleidžiu visus keleivius ir pagaliau pats išlipu ant kranto. Kiek atsilieku, pasilenkiu, užsirišu batų raištelius. Laukiu, kad visi nueitų tolėliau. Likęs vienas tuščioje gatvėje, dairausi kelio. Turiu rasti Vyčių gatvėje penktu numeriu pažymėtą namą su veranda. Šalia namo turi būti nedidelis sodas. Čia turiu įsigauti į kiemą, ten, pro prieangį kieme, patekčiau į Sonios kambarį. Svarbiausia, nepakliūti į akis Mošinskiui ir jo kaimynui vokiečiui. Tad turėjau arba prasmukti palei hitlerininko langus, arba pro koridorių įžengti tiesiai į Sonios kambarį. Pavojinga, nes tame, išilgai per visą namą nutiestame koridoriuje galėjo pasipainioti bet kas, kad ir minėtas vokietis.
Pasirinkau pirmąjį būdą. Nekvėpuodamas prašliaužiau po pavojingais langais. Man sekasi... Kieme nė gyvos dvasios, durys neužrakintos.
Ar tai tikrai Sonios kambarys? Švarus, erdvus. Langas į kiemą. Prie lango staliukas ir lova. Spinta drabužiams, o šalia spintos – durys į namo gilumą. Už sienos, turbūt, ir gyvena tasai hitlerininkas. Visai šalia mano sesers. Ar aš teisingai apskaičiavau? Tos durys į namo gilumą – bet kas gali ateiti...
Už lango kažkas šmėsteli. Aš susigūžiu. Į kambarį įeina mano sesuo.
–Aš jau viską apmąsčiau, – susijaudinusi beria ji. – Pabūk šiek tiek, einu Haliną pakviesiu.
Netrukus kambaryje pasirodo man pažįstama liekna Halinos figūra.
–Ar tamsta sutinki bernauti? – žaismingai klausia sesers draugė.
–O ar sugebėsiu?
–Neabejoju. Čia tau ne žmones gydyti, tačiau galima išmokti. Pasistengsi, įveiksi tuos mokslus.
–Pasistengsiu...
–Tad rytoj į Apruoną, pas mano studijų draugę Lukšienę. Pasakyk, kad nuo manęs. O dabar atsipalaiduok, ko toks pasimetęs... Pernakvosi čia, Onute, pavaišink Joną...
–Ar ten žmonės perspėti? Ar žino, kas aš? – atsargiai klausiu.
–Nesirūpink, ten viskas gerai. Iš tikrųjų jiems samdinių lyg ir nereikia, ūkis nedidelis, darbo nedaug. Kol kas šeimininkai patys susidoroja. Kitaip bus pavasarį, ten tikrai padėsi. O dabar šį bei tą nudirbsi, tik dėl žmonių akių, supranti?
Vakare Sonia, suguldžiusi Mošinskių vaikus bei nudirbusi kitus namų ruošos darbus, grįžo į savo kambarį ir prisėdo prie staliuko. Paklausiau apie žmogų, sutikusį mane priimti.
–Docentas Lukša, Vilniaus universiteto dėstytojas. Ekonomistas. Universitetas juk uždarytas. Teko docentui plėtoti ekonomiką ne popieriuje, o realiai. Plunksną į plūgą iškeitė...
Kitą rytą, dar tuščiomis Panemunės gatvėmis, išėjau iš miesto. Prieš akis – apsnigti laukai ir vieškelis. Šaltukas, tad paspartinu žingsnį. Nužygiavęs gerą gabalą, išdrįstu atsigręžti, Panemunės namukų jau nematyti. Užvaldė nerimas. Atvirų erdvių baimė. Saugios sienos, draugai, pažįstami – toli. Mieste niekas nekreipdavo į mane dėmesio. Aš miesto žmogus. Ten, tarp žmonių, esu ne vienas, galima ištirpti tokioje minioje. O čia, tuščiame vieškelyje, kiekvienas sutiktas žmogus iškart įsistebeilys, esi tarsi nuogas. Tačiau plentas tuščias – nei pėsčio, nei važiuoto nematyti.
Nesunkiai radau Halinos aprašytą sodybą. Jaukus, patvarus namelis su nedideliu prieangiu stovi kiek atokiau nuo kaimynų pastatų.
–Ar čia docentas Lukša gyvena? – paklausiau, įėjęs į priemenę, moterį apskritu jaunu veidu ir žilstelėjusiais plaukais.
–Taip, – atsakė moteris. – Aš esu Lukšienė. Prašau į vidų. Vyras tuojau pareis. Pas kaimyną sėklų nuėjo.
–Jonas Mironas, – prisistačiau. – Mane ponia Mošinskienė atsiuntė, Halina...
–Sėskitės, sėskitės, pone. Vyras tuojau pat pasirodys. O čia mūsų vaikai. Ingė ir Rimtis.
Prie stalo kažką piešė gal ketverių metukų mergytė ir kiek už ją jaunesnis berniukas. Mažoji Ingė atsikėlusi pritūpė reveranso, berniukas kaukštelėjo kulniukais. Docento vaikai. Šeimininkė, šveisdama puodynes, meiliai žvelgė į vaikučius. Visi mane ir pamiršo. Stebiu langą – jeigu kas pasirodytų... Lukšienė tuo metu ramiu, lygiu balsu, tarsi per pamoką klasėje, patarinėja vaikams, mesteli kokią pastabą. Vaikai klauso. Mūsų Kama, pagalvoju, neištvertų taip ilgai sėdėti nejudėdamas...
Kambaryje tylu. Lauke speigas, pusto. Keista, kad šeimininkė nieko manęs neklausinėja. Gal užmiršo, kad Halina žadėjo atsiųsti tokį žmogų? O jeigu apsigalvojo? Turėsiu grįžti atgal? Kaip čia ramu... Kama galėtų su Rimčiu draugauti. Auga nematydamas vaikų...
–Viskas, vaikai. Užtenka. Štai tėtis pareina, – staiga prabyla Lukšienė.
Vaikai triukšmingai bėga prie kabyklos, čiumpa kailinukus ir tekini leidžiasi pasitikti tėvo. Ir štai: priemenėje trepsėjimas, šūksniai, juokas, lyg ten visa minia būtų suėjusi. Lukšienė skuba į priemenę su šluotele išvalyti sniego. Atsistoju pasiruošęs bet kam.
Pagaliau į kambarį, vaikų ir Lukšienės lydimas, įžengė neaukšto ūgio, juodbruvas žmogus. Stabtelėjęs prie durų, kruopščiai valosi padus į patiestą kilimėlį. Neskubėdamas nusivelka kailinius, švarką, megztinį, išsitraukia iš liemenės kišenės baltą nosinę ir ilgai, kelis kartus prieš langą patikrindamas, trina aprasojusius akinių stiklus. Po to, visiems tebetylint, nusiauna aulinius batus ir, įsispyręs į šeimininkės atneštas šlepetes, ima praustis Lukšienės atneštu vandeniu. Man tos minutės atrodo gūdžios ir nieko gero nežadančios. Matyt, šeimininkas apmąsto, kaip mandagiai mane iš čia išprašius. Tuojau atsiprašys ir turėsiu dūlinti atgal. Kažin, ar spėsiu iki vakaro.
Šeimininkė tiesia vyrui rankšluostį. Neskubėdamas, šis žmogus šluostosi veidą, matyti, kad ta procedūra jį džiugina. Trina kaklą, nusišluosto rankas, kone kiekvieną pirštą paeiliui.
–Lukša, – netikėtai prabyla jis ir, nusišypsojęs, ištiesia švariai nuplautą ir sausai nušluostytą ranką. – Pas kaimyną sėklinių bulvių ėjau. Gražiai pasitiko, prie stalo pakvietė, stikliuką įpylė, o bulvikių parduoti ir nesutiko... – neaišku, ar tai man, ar pats sau dėsto vyras. – Suprantu, toks metas. Dabar sėklinių bulvių parduoti neapsimoka. Kita kalba bus pavasarį. Nagas! Tada kiek panorės, nulups.
Lukšienė ima stalą dengti. Lukša jau ne apie sėklines bulves pasakoja, o apie pašarus. Paskui – apie padargus, telyčią, trąšas. Apie mane – jokių kalbų. Suprantu: galvoja, kaip mandagiau su manim atsisveikinti.
Per pietus man buvo suteikta smulkiausia informacija apie Lukšų ūkelį, tiesa sakant, priklausantį uošviui Matijošaičiui. Pasirodo, docentas su žmona ir vaikais čia atsikėlė prieš keletą mėnesių. Tvarko apleista ūkį. Senukas Matijošaitis sodybą įsigijo vien dėl tų vietų grožio, nė nemanydamas ūkiškai gyventi. Todėl nei sėklų, nei pašaro gyvuliams docentas ūkelyje nerado. Nebuvo nė padargų. Na, ir pinigų. Stogas, žinokit, kiauras, kuro žiemai neparuošta. O čia dar tas kaimynas! Pavojingas žmogus. Pats pralobęs iš kažkokių nešvarių darbelių, sumanė iš Matijošaičio sklypo sau žemės gabalą atsirėžti. Siūlė markių, siūlė vekselį, bet Matijošaičiui gaila skirtis su savo svajone, jis nesutinkąs. O ūkį verkiant reikia gaivinti. Kaimynas į Lukšos pastangas žiūri skeptiškai – miestietis, ką jis išmano apie sodiečių rūpesčius. Na, ir padėti nenorįs: pats, turėdamas pilnus aruodus, net sėklų parduoti nesutinka.
–Gal tas lopinėlis to triūso nė nevertas, – mąsto Lukša, – bet nenorėčiau, kad svetimi šeimininkautų.
Mano supratimas apie ūkininkavimą dar menkesnis. Mandagiai įterpiu keletą įprastų sakinių apie karo meto sunkumus.
Po pietų šeimininkas atsiprašė ir nuėjo į savo kambarį. Sutemo. Supratau, kad tą dieną išvarytas nebūsiu. Dėkingas ir už tai...
Vakare, kai vaikai sugulė miegoti, šeimininkė ėmė klausinėti apie gyvenimą Kaune, apie getą. Ji daug ko nežinojo, godžiai klausėsi mano pasakojimo, raukėsi... Apie pusiaunaktį staiga susizgribo:
–Ko čia aš jus kamantinėju, varginu savo kalbom? Tamsta, be abejonės, pavargote tokį kelią sukoręs... Jums poilsio reikia. Pailsėkite, pone Jonai. Rytoj gal pakalbėkime apie reikalus. Gal sutiksite mums šiek tiek padėti?
–Mielai, – atsakiau, bet čia pat prisipažinau:
–Tiktai aš nieko neišmanau apie ūkininkų darbą...
Lukšienė nusišypsojo.
–Patikėkite, mes tokie pat specialistai, kaip ir pats. Kaimynas tyčiojasi iš inteligentų šeimininkavimo. Tačiau vyras mano, kad mokslai ir čia pravers. Tamstai reikės kokią legendą sukurti. Na, galėsime pasakoti, kad berną iš miesto pasisamdėme... Sakysime, kad vengdamas darbų reiche, nutarėte dirbti ūkyje...
Atsiguliau į švarų patalą, o atėjęs į kambarį docentas atskaitė man pirmąją paskaitą.
–Nuo šiol aš – eksploatatorius, – dėstė Lukša. – Ponas šeimininkas, Kraugerys. Jūs, pone daktare, išnaudojamasis, kaimiškai tariant, – bernas. Bernas keliasi anksti, avi klumpes, mėto po kojomis nuorūkas, geria samanę, jei pavaišina, tai ir šnapsą, kirkina mergas... Su kaimynais į kalbas nesileidžia. Iš tiesų, kuo mažiau kalbų, tuo saugiau.

***

Mane prikėlė kibirų žvangesys. Dar nebuvo išaušę. Mudu su šeimininku išėjome į kiemą. Prie tvarto docentas ėmė rinkti sušalusi arklio mėšlą.
– Kiaulėms, – paaiškino jis. – Nesistebėk, Jonai. Arklio mėšlas turi daug maisto medžiagų likučių. Žinoma, palankiomis sąlygomis kiaulių niekas mėšlu nešeria, bet pristigę bulvių, nutarėme taip išsiversti. Volens nolens...
Kiaulidėje pamačiau šutintuvą. Jame dar iš vakaro liko bulvių. Sumaišęs šutintas bulves su mėšlu, Lukša papjaustė runkelių ir, įmaišęs juos į jovalą, iškrėtė viską į lovį. Nuėjome prie karvių.
–Vitaminizuotas pašaras, – paaiškino man. – Įsidėmėk, Jonai: šieno – trečdalis, o šiaudų – du trečdaliai. Šitos nebijok, rami. O žalmargės pasisaugok... – tęsė docentas mano ekskursiją po tvartą.
Po pietų užkaičiau šutintuvą ir ėmiau ruošti jovalą.
Bernauti man patiko. Atrodo, ir gyvuliams patiko bernas miestietis. Apie šeimininkus nieko tuo klausimu sakyti nedrįsau. Tiesa, nuorūkų mėtyti nepripratau, nesugebėjau įveikti inteligentiško įpročio. Gal ir be reikalo. Iškilo nemažai sunkumų, ypač darbuojantis su šakėmis. Vis neįstengdavau užgriebti reikiamo kiekio šieno. Tačiau geriau ar blogiau, bet paskirtą man darbą įveikdavau. Šeimininkui taip pat veiklos užtekdavo. Diena jam buvo per trumpa. Tai, žiūrėk, pakinktus pataiso, tai užlipęs ant stogo su pjūklu ir plaktuku kažką paremontuoja, tai kirvakotį tašo. Nutaikęs laisvą valandą, prie knygų tūno. Orams kiek atšilus, mudu išmėžiame kiaulidę, o kad kiškiai neapgraužtų jaunų obelaičių, aptveriame sodą.
Niekas pas Lukšas nesilanko. Po truputį įsidrąsinu ir vis dažniau dirbu kieme. Net tolumoje stūksantys kaimynų vienkiemių pastatai nebebaugina.
...Štai ir Kalėdos. Jos atėjo su šalčiais ir pūgomis. Lukšų vaikai iš anksto pradėjo ruoštis šventėms: mokėsi eilėraštukų, klijavo žaisliukus eglutei papuošti. Laukė Kalėdų Senelio ir dovanų...
Ryte, vaikams tebemiegant, Lukša patyliukais išsliūkino į kiemą ir, smarkiai barbendamas į prieangio duris, garsiai ėmė šaukti:
–Sveikas, sveikas, Kalėdų Seneli! Tai ačiū, ačiū, kad mus aplankei... Perduosiu vaikučiams, kai atsikels...
Vaikai, lyg viesulo atpūsti, sulėkė vienmarškiniai. Apvaliomis, kiek išgąsdintomis akutėmis spokso į tuščią kelią, o Lukša, mikliai užtrenkęs duris, aiškina:
–Jau išėjo. Nuskubėjo pas kitus vaikus. O išeidamas sakė, kad po eglute jums dovanėlių paliko.
Laimingi Lukšiukai beria klausimus: „Ką dar sakė Kalėdų Senelis?“, „Ar storas jo maišas?“, „Iš kur sužinojęs, kam kokią dovanėlę atnešti?“, „Ar visiems vaikams neša dovanas, ar tik geriems?“
Visų nuotaika pakili. Pietums Lukša iš spintos net pusbonkį „valstybinės“ ištraukia, ir, jei ne laikraščiai, galima pamanyti, kad jokio karo nėra.
Gera nuotaika net naktį manęs neapleido. Sapnavau, kad geto aikštėje, po didžiule egle, Kama ir kiti geto vaikai dovanas renkasi, o aš pats su pilna žaislų ir skanėstų kuprine nevaržomas einu pro besišypsančius vartų sargybinius...
Praėjus kelioms dienoms, Lukša, tik išėjęs į kiemą, įvirto į trobą ir šūktelėjo žmonai:
–Motin, greitai veskis kur nors vaikus... Greičiau degtinę, taures, kelias markes! Kalėdotojai mat... Svarbu į namus neįsileisti.
Lukšienė puolė prie indaujos.
–Iš kaimyno kiemo į mūsų pusę suka, – tęsė Lukša. – Ne šiaip sau, manau... Mūsų kieme kalėdoti... Kokia nesąmonė.
Tarsi juodas negandos sparnas kaip mat užgulė mano mintis. Nejaugi gaudynės? Pražūsiu ir geriems žmonėms bedą užtrauksiu.
Lukša dosniai apdovanojo svečius kiaušiniais ir kumpiais, grūdais. Kai gerybių prikrautos rogės išsuko iš kiemo, susirūpinęs išlemeno.
–Tikriausiai, kaimynas užtaisė... Ne kalėdoti atvykę buvo, ne...
Tolesni įvykiai tik sustiprino docento įtarimus.
Vieną gražią dieną, praėjus kokiai savaitei po kalėdotojų antplūdžio, apsireiškė ir pats kaimynas. Visko pertekęs, didelę šeimyną išlaikantis šeimininkas staiga paprašė Lukšos atsiųsti mane talkon pas jį, vasarojaus kulti. Lukša, suprantama, atsisakė, paaiškinęs, kad manęs jam pačiam labai reikia. Tuomet gudruolis ūkininkas, nutaisęs nekaltą miną, pakvietė:
–Pabaigtuvių proga pirtelę kursiu. Tad prašyčiau tave ir tavo Joną pasivanoti...
Apie Tris Karalius, šeimininkui kratant mėšlą kompostui, įkyrusis kaimynas šūktelėjo jam per tvorą:
–Neužmiršai? Šiandien pirtį kūrensiu, kviečiu drauge su Jonu! – ir nusikvatojo patenkintas.
Kitą rytą aš jau dūmiau atgal į miestą...