Miriam Javnaitė-Voronova
Gerb. bičiuliai, brangūs Lietuvos žmonės!
Jau beveik pusė amžiaus prabėgo nuo anų šiurpių dienų, kai virš niekuo nekaltos žydų tautos buvo pakibęs baisus hitlerinio fašizmo kalavijas, kuris neišskirdamas nei senelių, nei vaikų, nei motinų žudė mano tautiečius getuose, koncentracijos stovyklose, kalėjimuose. Kulkų pakirsti griuvome į duobes, tapusias brolių kapais, kuriuos, deja, šiandien ne visus ir besuskaičiuosi.
Ir už ką mes istorijai buvome taip nusikaltę? Gal už tai, kad dažniausiai esame tamsiaplaukiai ir juodaakiai? O gal buvome kalti, kad buvome mąstytojai, amatininkai, prekybininkai, gydytojai ir niekam nekliudydami ramiai ir taikiai dirbome tarp įvairių tautybių žmonių? Ne, ir dar kartą ne! Mes niekuo nebuvome ir iki šiol neesame tiek kalti, kad mūsų atžvilgiu buvo vykdomas toks baisus genocidas. Tai Hitlerio šizofreninė ideologija, teigusi jog visos rasės, išskyrus germanų, o ypač žydų, turi būti nušluotos nuo žemės paviršiaus.
Antrojo pasaulinio karo pragare žuvo 94% žydų tautos. Būtų žuvę žymiai daugiau, jeigu nebūtų atsiradę tokių kilnių ir taurių lietuvių, kurie rizikuodami savo gyvybe ir laisve, kiek galėdami mus gelbėjo pačių žmogžudžių panosėje.
Keletą žodžių noriu tarti apie savo gelbėjimosi Kryžiaus kelią.
Aš viena iš nedaugelio išlikusių gyvų žydų, nes mes visi buvome hitlerininkų pasmerkti mirti. Uždaryti gete, koncentracijos stovyklose, kalėjimuose, alkani, pažeminti ir trypiami kaip niekingiausi šios žemės gyviai, mes neturėjome teisės net džiaugtis saule, nors niekam ir niekada jos neužstojome. Dieną naktį mes privalėjome dirbti Šiaulių aerodrome, Pavenčių cukraus fabrike, Gaudučių durpyne, Daugėlių plytinėje, kelių ruože ir t.t. Už tai gaudavome sočiai mušti, o valgyti beveik nieko. Tie šiurpūs vaizdai, tie devyni Dantės pragaro ratai, kuriuos mes praėjome, dar ir šiandien neišnyko iš mūsų atminties.
Savo kančių kelyje aš sutikau daug taurių lietuvių, kurie mane slėpė, aprengė, maitino ir palaikė moraliai, rizikuodami savo ir savo šeimų gyvybe. Norėčiau, kad liktų įamžintos jų visų, taip man brangios pavardės ir vardai.
Tarp minėtų žmonių yra:
Šaukėnų kanauninkas a.a. Jonas Staševičius, tiek jėgų ir sveikatos paaukojęs mus gelbėdamas;
Kužių klebonas (tuomet Šiaulių kalėjimo kapelionas) Požėla Vladas, kuris padėjo man ir mano draugei Malinker Zeldai pabėgti iš kalėjimo, kuriame mes sėdėjome pasmerktos mirti;
Petrašiūnas, kepėjas, kuris sėdėjo kalėjime, todėl, kad į getą įvežė per daug duonos. Jis, pagal kapeliono prašymą, ir išsaugojo Zeldą;
Minkevičių šeima – Kotryna, Sergejus, a.a. Jokūbas. Jie gyveno Pavenčių cukraus fabriko teritorijoje ir paruošė man ir mano draugei Kloraitei Liubai pabėgimą. Kotryna išgelbėjo Goldbergaitę Goldą ir ją augino;
Prie pabėgimo plano įvykdymo prisidėjo Kuršėnų gyventojas Montvila, nežinau kur jis dabar;
Račkauskų šeima iš Pavainiškės kaimo, kurie mane slapstė ilgą laiką, kiek galėjo;
Ermanienė, dabar gyvenanti Kuršėnuose;
Porvaneckaitė Janina (Budzinskienė), dabar gyvenanti Šiauliuose, ji buvo mano klasės draugė Kelmėje;
Jocų šeima, gyvenantieji Šiauliuose. Jie slėpė ir užaugino inžinieriaus Krono dukrytę Rūtą;
Sutkevičiaus šeima, dabar gyvena Vilniuje, slėpė ir augino Navickio dukrelę Gražiną;
Grigalaitienė iš Daugėlių, kuri slėpė ir užaugino Funkaitę (ji dabar kaip tik atvažiavusi iš Izraelio į svečius pas savo mamytę Grigalaitienę).
Negaliu nesijaudindama kalbėti apie Venclauskų šeimą, kuri tiek daug padarė, kad išgelbėtų kuo daugiau mūsų tautiečių. Be to jie slėpė ir užaugino mergytę Chaną Blank, gyvenančią dabar Izraelyje.
Baigdama noriu pasakyti didelį ačiū Lietuvos sūnums ir dukroms, kurie savo krūtine uždengė mūsų gyvybę.
Esu laiminga sulaukusi Lietuvos atgimimo, kurio dėka ir nedidelė žydų tauta gali atgimti. Linkiu, kad atgimimas augtų ir stiprėtų draugystėje su žydų tauta.
