historical content

Dr. Arūnas Bubnys

Nacionalsocialistų partijai paėmus valdžią Vokietijoje antisemitinė ideologija ir žydų persekiojimai tapo valstybine politika. Vėliau ši politika buvo perkelta ir į Trečiojo reicho okupuotas Europos valstybes. Žydų persekiojimą ir naikinimą inicijavo ir organizavo nacistinė Vokietija, tačiau daugelyje okupuotų šalių, tarp jų ir Lietuvoje, naciams į šį nusikalstamą darbą pavyko įtraukti dalį vietos gyventojų ir kolaboruojančių valdžios institucijų. Nacistinei propagandai pavyko pasinaudoti sovietų okupacijos metais susikaupusiomis antikomunistinėmis ir antižydiškomis nuotaikomis, įtikinti dalį lietuvių, kad bolševizmas yra žydų valdžia, kad dėl sovietų okupacijos ir aneksijos metu patirtų nelaimių pirmiausia kalti yra žydai.
Žydų genocidą (holokaustą) Lietuvoje sąlyginai būtų galima suskirstyti į šiuos laikotarpius:
1) 1941 m. birželio pabaiga – 1941 m. lapkritis;
2) 1941 m. gruodis – 1943 m. kovas;
3) 1943 m. balandis – 1944 m. liepa.

1941 m. birželio pabaiga–1941 m. lapkritis

Lietuvos žydams pats baisiausias ir tragiškiausias laikotarpis buvo 1941 metų antra pusė. Iki 1941 m. gruodžio mėnesio buvo nužudyta apie 80% tuo metu Lietuvoje gyvenusių žydų. Žydų persekiojimo ir naikinimo iniciatyva buvo okupacinės valdžios rankose. Ruošdamasi karui su Sovietų Sąjunga, Trečiojo reicho vadovybė iš pat pradžių planavo, kad karas Rytuose gerokai skirsis nuo karo Vakarų Europoje. Dar 1941 m. kovo mėnesį A. Hitleris pabrėžė, kad karas su Rusija bus žūtbūtinė dviejų nesutaikomų ideologijų (nacizmo ir bolševizmo) kova, pasaulėžiūrų karas. Visi tikri ir potencialūs nacizmo priešai turėjo būti beatodairiškai naikinami. Nacių supratimu, žydai buvo svarbiausias Trečiojo reicho priešas. A. Hitlerio įsitikinimu, vermachtas nebuvo pajėgus vykdyti ideologinio karo užduotis. Tai pirmiausia turėjo įgyvendinti vermachto užnugaryje veikiančios operatyvinės grupės (Einsatzgruppen), pavaldžios Vyriausiajai reicho saugumo valdybai (Reichssicherheitshauptamt, toliau – RSHA) Berlyne. Besirengdami Sovietų Sąjungos užpuolimui, naciai suformavo keturias operatyvines grupes – A, B, C ir D. Grupių vadus tiesiogiai skirdavo H. Himmleris ir R. Heydrichas. Kiekvienai armijų grupei (Šiaurės, Centro ir Pietų) buvo paskirta po vieną operatyvinę grupę. Šiaurės armijų grupei, kuri turėjo užimti Baltijos šalis ir veržtis Leningrado kryptimi, buvo paskirta A operatyvinė grupė, kurią sudarė 2-asis ir 3-iasis operatyviniai būriai (Einsatzkommandos) ir 1a bei 1b ypatingieji būriai (Sonderkommandos). (1) A operatyvinės grupės vadu buvo paskirtas SS brigadefiureris Walteris Stahleckeris. Lietuvoje veikusiam A grupės 3-iam operatyviniam būriui vadovavo SS štandartenfiureris Karlas Jägeris. A operatyvinėje grupėje buvo apie 990 tarnautojų. (2)
Jau 1941 m. birželio 25 d. kartu su priešakiniais vermachto daliniais A operatyvinės grupės vadas W. Stahleckeris pasiekė Kauną, o K. Jägerio vadovaujamas 3/A operatyvinis būrys 1941 m. liepos 2 d. perėmė saugumo policijos funkcijas Lietuvoje. K. Jägerio štabas apsistojo Kaune, 1941 m. rugpjūčio 9 d. 3/A operatyvinio būrio žinion perėjo Vilniaus, o 1941 m. spalio 2 d. – Šiaulių sritis. (4)
Žydų žudynės Lietuvoje prasidėjo pirmosiomis nacių – sovietų karo dienomis. Dar iki getų įsteigimo (1941 m. rugpjūčio mėnesio) Lietuvoje buvo nužudyta tūkstančiai žydų. Anksčiausiai organizuotos ir masinės žydų žudynės buvo įvykdytos su Vokietija besiribojančiose Lietuvos apskrityse ir Kaune. Jau pirmą karo dieną į Tilžę atvykęs W. Stahleckeris įsakė Tilžės saugumo policijos viršininkui H. J. Böhme’ei Lietuvoje 25 km pločio pasienio ruože pradėti žydų ir komunistų žudynes. Iš gestapo ir SD darbuotojų bei Klaipėdos vokiečių policininkų suformuotas Tilžės operatyvinis būrys netrukus Lietuvos pasienyje pradėjo žudymo akcijas. Pirmąsias žudynes Tilžės gestapo būrys surengė 1941 m. birželio 24 d. Gargžduose. Tuomet buvo sušaudytas 201 žmogus. (4) Iki 1941 m. liepos 11 d. Tilžės operatyvinis būrys įvairiose Lietuvos vietovėse nužudė 1 542 žmones, o iš viso 1941 m. vasarą – 5 502 žmones. (5) Absoliuti aukų dauguma buvo žydai.
Į Kauną 1941 m. birželio 25 d. atvykęs W. Stahleckeris taip pat ėmė organizuoti žydų ir komunistų naikinimo akcijas. Vienas svarbiausių W. Stahleckerio rūpesčių buvo įtraukti vietos gyventojus į žydų žudynes ir nuslėpti nacių kaltę. Pasitelkus ir apginklavus žurnalisto Algirdo Klimaičio būrį, W. Stahleckeriui pavyko įvykdyti masinius žydų pogromus Kaune. A. Klimaičio būrys (apie 300 žmonių) nebuvo pavaldus nei ginkluotą antisovietinį sukilimą organizavusiam Lietuvių aktyvistų frontui, (toliau LAF), nei Lietuvos laikinajai vyriausybei (veikusiai iki 1941 m. rugpjūčio 5 d.). Pradedant 1941 m. liepos mėnesiu, kai visa Lietuva jau buvo nacių okupuota ir krašte buvo įvestas okupacinis režimas, žydų persekiojimas įgavo kitokį pobūdį. Nuo pavienių pogromų buvo pereita prie masinių žydų žudynių. Pirmiausia tai buvo padaryta Kaune. 1941 m. liepos 2 d. vokiečių saugumo policijos ir SD 3/A operatyvinis būrys oficialiai perėmė saugumo funkcijas Lietuvoje. Kaune susikūrę lietuvių partizanų būriai 1941 m. birželio 28 d. buvo nuginkluoti. Tačiau tą pačią dieną ( birželio 28 d.) Kaune buvo pradėtas organizuoti Tautos darbo apsaugos batalionas (toliau – TDA). Kartu su vokiečių gestapininkais TDA batalionas (dažniausiai trečioji bataliono kuopa) pradėjo vykdyti sistemingas ir masines žydų žudynes Kauno fortuose ir provincijoje. Pirmąja masinių žudynių vieta buvo pasirinktas Kauno VII fortas. 3/A operatyvinio būrio vado K. Jägerio įsakymu 1941 m. liepos 4 d. čia buvo sušaudyta 463 žydai, o liepos 6 d. – 2 514 žydų. (6)
1941 m. rugpjūčio mėnesį Kauno žydų žudynės buvo vykdomos Kauno IV forte, o nuo 1941 m. spalio mėnesio Kauno IX forte. Čia egzekucijos buvo vykdomos iki pat nacių okupacijos pabaigos. Didžiausia Kauno žydų žudynių akcija buvo įvykdyta 1941 m. spalio 29 dieną. Žudynių išvakarėse gestapininkai Kauno gete įvykdė žydų selekciją. Mirčiai buvo atrinkta apie 10 000 žydų. Sušaudymui buvo atrinktos daugiavaikės šeimos, fiziškai silpni asmenys, seneliai ir ligoniai. 1941 m. spalio 29 d. pasmerktieji žydai iš Kauno geto buvo nuvaryti į IX fortą ir ten sušaudyti iš anksto iškastuose didžiuliuose grioviuose. Žudynės vyko visą dieną ir pasibaigė temstant. Daugiausia šaudė minėtoji TDA bataliono 3-ioji kuopa ir apie 20 vokiečių karininkų bei kareivių. Pagal K. Jägerio raportą 1941 m. spalio 29 dieną IX forte buvo nužudyta 9 200 žydų: 2 007 vyrai, 2 920 moterų ir 4 273 vaikai. Šias žudynes K. Jägeris ciniškai pavadino „geto valymu nuo nereikalingų žydų“. (7)
Didesnė dalis Lietuvoje 1941 m. įvykdytų žydų žudynių (išskyrus Vilniaus ir Šiaulių apygardas) siejama su SS oberšturmfiurerio Joachimo Hamanno „skrajojančiu” būriu (Rollkommando Hamann). Garsiajame 1941 m. gruodžio 1 d. K. Jägerio raporte teigiama, jog „tikslas išžudyti Lietuvos žydus galėjo būti pasiektas tik dėl to, kad iš rinktinių vyrų buvo suorganizuotas skrajojantis būrys, vadovaujamas oberšturmfiurerio Hamano, kuris visiškai suprato manuosius tikslus ir sugebėjo užtikrinti bendradarbiavimą su lietuvių partizanais bei atitinkamomis civilinėmis įstaigomis”. (8) J. Hamanno vadovaujamas mobilusis būrys nebuvo nuolatos veikiantis ir pastovią dislokacijos vietą turintis baudžiamasis būrys. Paprastai jis buvo suformuojamas konkrečios akcijos vykdymui iš kelių vokiečių gestapininkų ir kelių dešimčių TDA bataliono kariškių. Pats J. Hamannas dažnai net nevykdavo į žudymo akcijas provincijoje, apsiribodamas užduočių skyrimu TDA bataliono karininkams. Į žudynių akciją provincijoje skrajojantis būrys išvykdavo tuomet, kai visi paruošiamieji darbai būdavo atlikti: mirčiai pasmerkti žydai būdavo sutelkiami į vieną vietą, jų apsaugai pajungiama vietos policija ir pagalbiniai policininkai (vadinamieji baltaraiščiai), parenkama nuošalesnė žudynių vieta (dažniausiai miškuose arba atokiuose laukuose), iškasamos duobės.
J. Hamanno skrajojantis būrys buvo labai efektyvus nacių holokausto politikos vykdymo įrankis. Pagal nužudytųjų žydų skaičių (nemažiau 39 000) su juo galėtų lygintis nebent tik vokiečių saugumo policijos ir SD ypatingasis būrys Vilniuje, ir Kaune suorganizuotas majoro Antano Impulevičiaus vadovaujamas 2-as (vėliau pavadintas 12-uoju) lietuvių policijos batalionas. Tačiau pastarasis batalionas masines žydų žudynes vykdė ne Lietuvoje, bet Baltarusijoje (1941 m. rudenį). Lygiagrečiai žydų areštams ir šaudymams vyko žydų getų steigimo procesas („getoizacija”). Įsakymą steigti Kauno getą 1941m. liepos 10 d. išleido Kauno karo komendantas Jurgis Bobelis ir Kauno miesto burmistras Kazimieras Palčiauskas. Visi Kauno žydai iki 1941 m. rugpjūčio 15 d. privalėjo persikelti į Vilijampolėje steigiamą getą. Nepaklususiems įsakymui buvo grasinama areštu. (9)
Dar iki geto įsteigimo 1941 m. birželio–liepos mėnesiais buvo nužudyta keli tūkstančiai Kauno žydų. (10) 1941 m. rugpjūčio 15 d. Kauno getas buvo aptvertas spygliuota viela. Getą saugojo vokiečių ir lietuvių policininkai. Geto komendantu tapo Kauno miesto apygardos komisaro Hanso Cramerio adjutantas Fritzas Jordanas. Į Kauno getą buvo uždaryta apie 30 000 žydų. Geto vidaus administracijai vadovavo Seniūnų taryba, kurios pirmininku tapo gydytojas Elchananas Elkesas. 1941 m. rugpjūčio mėnesį gete buvo suformuota ir geto žydų policija. Jos viršininku buvo paskirtas Michailas Kopelmanas. Vėliau geto policininkų skaičius išaugo iki 220–230 žmonių. (11) Į getą uždaryti žydai turėjo būti sunaikinti palaipsniui, pirma maksimaliai išnaudojus jų jėgas vokiečių karo reikmėms.
Vilniuje getas pradėtas organizuoti miesto komisaro Hanso Hingsto iniciatyva pirmomis 1941 m. rugsėjo dienomis. Praktiniai organizaciniai darbai buvo pavesti H. Hingsto adjutantui ir referentui žydų reikalams Franzui Mureriui. Šis kartu su Vilniaus miesto burmistru Karoliu Dabulevičiumi parinko getui vietą senamiestyje. 1941 m. rugsėjo 6 d. Vilniaus žydai policijos buvo perkelti į getą. Dar iki geto įsteigimo Paneriuose vokiečių saugumo policijos ir SD ypatingasis būrys nužudė keliolika tūkstančių Vilniaus žydų. Gete Nr. 1 buvo apgyvendinta apie 30 000, o gete Nr. 2 apie 9 000–11 000 žydų. (12) Tačiau ir uždarius žydus į getą, masinės naikinimo akcijos buvo tęsiamos toliau iki pat 1941 m. pabaigos. Po 1941 m. spalio mėnesį įvykdytų kelių akcijų, antrasis getas buvo likviduotas. Visi jo gyventojai buvo nužudyti Paneriuose. Iki nacių-sovietų karo pradžios Vilniuje gyveno apie 60 000 žydų. Iki 1941 m. pabaigos buvo nužudyta apie 33 000–34 000 žydų. (13) Virš 20 000 Vilniaus geto žydų buvo palikti laikinai gyventi ir dirbti nacių valdžiai reikalingus darbus. Žydų getai buvo įsteigti ir kituose Lietuvos miestuose bei miesteliuose, tačiau dauguma jų buvo likviduoti 1941 m. vasarą ir rudenį. Po 1941 metų Lietuvoje pasiliko tik Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Švenčionių getai. Pagal Izraelio istoriko I. Arado paskaičiavimus nuo nacių–sovietų karo pradžios iki 1941 m. gruodžio mėnesio buvo nužudyta apie 164 000–167 000 Lietuvos žydų (apie 80% visų Lietuvoje pasilikusių žydų). Šio laikotarpio pabaigoje Lietuvoje liko tik apie 43 000 žydų: Vilniaus gete apie 20 000, Kauno gete – apie 17 500, Šiaulių gete – apie 5 500 ir Švenčionių gete – apie 500. (14)

1941 m. gruodis – 1943 m. kovas

Šį laikotarpį sąlyginai būtų galima pavadinti stabilizacijos arba ramiuoju laikotarpiu. Minėtu laikotarpiu masinės žydų žudynės nebuvo vykdomos. Nacių pastangos žydų atžvilgiu buvo nukreiptos į maksimalų žydų darbo jėgos išnaudojimą vokiečių karo ekonomikos interesams. Beveik visi darbingo amžiaus vyrai ir moterys dirbdavo įvairius darbus geto dirbtuvėse, įvairiuose fabrikuose, įmonėse bei specialiose žydų darbo stovyklose. Vokiečių saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje 1943 m. vasario mėn. ataskaitoje rašoma, kad kasdien apie 9 600 Kauno geto žydų dirbo 140 darboviečių. Geto dirbtuvėse dirbo 1 400 vyrų ir moterų. Dauguma žydų darbininkų dirbo vermachtui reikalingus darbus ir vykdė karinius užsakymus. Dėl sunkaus darbo, maisto trūkumo, prastos medicininės priežiūros kas savaitę Kauno gete mirdavo apie 50 žmonių. (15)
Getų vadovai laikėsi nuomonės, jog tol, kol getai naciams bus ekonomiškai naudingi, jie getų nelikviduos. Todėl getų administracija stengėsi įdarbinti kuo daugiau žydų darbininkų bei didinti jų darbo našumą. Pvz., 1943 m. vasarą apie 14 000 (du trečdaliai visų geto gyventojų) Vilniaus geto žydų dirbo įvairiose įmonėse ir žydų darbo stovyklose. (16)
Vokiečių saugumo policijos ir SD vadas Lietuvoje 1943 m. balandžio mėnesį informavo RSHA, kad tuo metu Lietuvos generalinėje srityje buvo likę 44 584 žydai, Vilniaus gete – 23 950, Kauno gete – 15 875 ir Šiaulių gete – 4 759 žydai. Apie 30 000 žydų dirbo Vokietijos kariuomenei reikalingus darbus. (17)


1943 m. balandis – 1944 m. liepa

Ramusis laikotarpis baigėsi 1943 m. pavasarį. 1943 m. vasario mėnesį nacių administracija nusprendė pradėti getų likvidavimą. Pirmiausia tai buvo padaryta prie Lietuvos generalinės srities prijungtose Svyrių ir Ašmenos apskrityse. Šiuo laikotarpiu rytinėje Vilniaus apygardos dalyje labai sustiprėjo sovietų partizanų judėjimas. Dalis iš getų pabėgusių žydų įstodavo į sovietų partizanų būrius. Tai paskatino nacių administraciją pradėti Vilniaus apygardos getų ir darbo stovyklų likvidavimą. Pirmiausia 1943 m. kovo mėn. buvo likviduoti Švenčionių, Mikailiškių, Ašmenos ir Salų getai. Apie 3 000 šių getų kalinių buvo perkelti į Vilniaus getą, o kitiems buvo pasakyta, kad jie bus pervežti į Kauno getą. 1943 m. balandžio 5 d. traukinys su Rytų Lietuvos miestelių žydais sustojo Paneriuose. Čia žydai buvo išlaipinti ir sušaudyti Panerių miškelyje. Žydų šaudyme dalyvavo ir lietuvių policininkai. Iš viso buvo nužudyta apie 4 000–5 000 žydų. Tik nedaugeliui pavyko pabėgti ir sugrįžti į Vilniaus getą. (18)
1943 m. liepos pradžioje buvo likviduotos Vilniaus getui pavaldžios žydų darbo stovyklos Kenoje ir Bezdonyse. Apie 500–600 šiose stovyklose dirbusių žydų buvo sušaudyti vokiečių gestapininkų ir lietuvių policininkų. Apie 600–700 Baltosios Vokės ir Riešės darbo stovyklų žydų buvo perkelti į Vilniaus getą arba išsibėgiojo. (19)
1943 m. birželio 21 d. H. Himmleris įsakė likviduoti visus Ostlando teritorijoje esančius getus. Darbingi žydai turėjo būti perkeliami į SS valdomas koncentracijos stovyklas. Kauno ir Šiaulių getai buvo paversti koncentracijos stovyklomis, o Vilniaus getą nuspręsta likviduoti. (20)
Vilniaus getas buvo likviduotas 1943 m. rugsėjo 23–24 d. Visi geto gyventojai (apie 11 000) buvo suskirstyti į dvi grupes: darbingi vyrai ir moterys buvo siunčiami į Estijos (Kloogos ir Vaivaros) bei Latvijos (Kaizervaldo) koncentracijos stovyklas, o seniai, moterys ir vaikai (apie 5 000) nuvežti sunaikinti į koncentracijos stovyklas Lenkijos teritorijoje. Likvidavus Vilniaus getą, dar apie 1 200 buvo palikti dirbti Vilniuje „Kailio“ fabrike ir tiek pat kariuomenės automobilių remonto dirbtuvėse Subačiaus gatvėje. (21) Pagal vokiečių saugumo policijos ir SD dokumentus iki Vilniaus geto likvidavimo Vilniaus srityje buvo kalinama 24 108 žydai. Darbams į Estiją (Vaivarą) buvo išvežta 14 000 žydų, o Vilniuje palikta 2 382 žydai, kaimuose – dar 1 720 žydų. (22) Iš daugiau kaip 60 000 Vilniaus žydų nacių okupacijos pabaigos sulaukė vos 2 000–3 000. Apie trečdalį išlikusių žydų buvo bėgliai iš geto, dauguma jų prisijungė prie sovietų partizanų. (23)
Žudynių akcijos Kauno gete buvo atnaujintos 1944 m. kovo 26 d. Tą dieną įvyko nepaprastai žiauri vaikų atėmimo akcija, kuriai vadovavo Lietuvos koncentracijos stovyklų viršininkas SS oberšturmbanfiureris Vilhelmas Gekė, oberfiureris Wilhelmas Fuchsas ir oberšarfiureris Bruno Kittelis. Į getą įsiveržę esesininkai ir ukrainiečių policininkai vaikščiojo po namus, atiminėjo iš motinų vaikus ir mėtė juos į autobusus. Pasipriešinusias motinas mušė šautuvų buožėmis ir užsiundė šunimis. Per dvi dienas gete buvo surinkta apie 1 700 vaikų ir senelių. Jie buvo išvežti į Aušvicą sunaikinimui. Taip pat buvo suimta 130 geto policininkų. Kitą dieną (1944 m. kovo 27 d.) 34 suimtieji žydų policininkai buvo sušaudyti IX forte. (24)
Frontui artėjant prie Kauno, naciai nusprendė galutinai likviduoti žydų koncentracijos stovyklas. Kauno geto likvidavimas prasidėjo 1944 m. liepos 8 d., kai baržomis buvo išplukdyta apie 1 200 žmonių, liepos 10 d. traukiniu išvežta dar 900. Liepos 12 d. gestapininkai ėmė padeginėti geto namus. Išbėgantys žmonės buvo šaudomi. Sudeginti beveik visi gyvenamieji namai ir geto dirbtuvės. Šimtai žmonių žuvo liepsnose arba nuo kulkų. Iš viso iš Kauno geto buvo išvežta apie 6 000–7 000 žmonių, jį likviduojant nužudyta apie 1 000 ir išsigelbėjo apie 300–400 žydų. (25)
Kauno geto vyrai buvo išvežti į Dachau koncentracijos stovyklą, o moterys – į Štuthofą. Į Dachau atvežti Kauno žydai statė požeminę aviacijos gamyklą ir dirbo kitus darbus. Nuo išsekimo kaliniai kasdien mirdavo. Ypač didelis mirtingumas buvo 1944 m. spalio ir lapkričio mėn. (26) Dachau stovykloje mirė ir buvęs Kauno geto Seniūnų tarybos pirmininkas E. Elkesas. Baigiantis karui, Dachau koncentracijos stovyklos kalinius išlaisvino amerikiečių kariuomenė. Išvadavimo sulaukė apie tūkstantis Dachau kalėjusių Lietuvos žydų. Apie 100 jų grįžo į Lietuvą, kiti pasiliko Vakaruose.
Kauno geto moterys ir vaikai iš pradžių buvo atvežti į Štuthofą. 1944 m. liepos 19 d. šioje koncentracijos stovykloje buvo patalpinti 1 208 moterys ir vaikai. (27) 1944 m. liepos 26 d. iš Štuthofo į Aušvico koncentracijos stovyklą buvo atvežti 1 893 Kauno ir Šiaulių getų žydai (801 moteris, 546 mergaitės ir 546 berniukai). (28) Labai mažai kam čia pavyko išgyventi ir sulaukti išlaisvinimo. Yra žinių, jog iš 30 000 Kauno geto kalinių karo pabaigos sulaukė tik apie 8% žydų (apie 2 400 žmonių). (29)
Šiaulių getas iki 1943 m. spalio mėnesio buvo Šiaulių apygardos komisaro Hanso Gewecke’s žinioje, o nuo 1943 m. spalio 1 d. Šiaulių getą ėmė kontroliuoti SS. (30) Getas tapo koncentracijos stovykla. Jos viršininku buvo paskirtas SS hauptšarfiureris Hermanas Šliofas (Schlöf). Po 1941 m. vasaros ir rudens žudynių Šiaulių getas gyveno reliatyviai ramų laikotarpį. Tik 1943 m. lapkričio 5 d. Šiaulių gete buvo įvykdyta vaikų ir nedarbingų žydų selekcija. Akcijai vadovavo SS šturmhauptfiureris Försteris. Tą dieną iš Kauno atvykę esesininkai ir vlasovininkai gete sugaudė ir išvežė į koncentracijos stovyklą (manoma, kad į Aušvicą) 570 vaikų ir 260 senelių žydų. Nenorėdami palikti vaikų toje baisioje kelionėje kartu su jais išvyko geto tarybos nariai Beras Kartunas, Aronas Kacas, vaikų gydytojas Urijas Rozovskis. (31)
1944 m. liepos 15 d. prasidėjo Šiaulių geto likvidavimas. Apie 7 000 Šiaulių ir į Šiaulių getą atvežtų Vilniaus, Kauno, Smurgainių darbo stovyklų žydų keturiais etapais buvo nugabenti į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Iš ten vyrai buvo perkelti į Dachau koncentracijos stovyklą, o moterys ir vaikai – į Aušvicą. Moterys, galinčios dirbti buvo paliktos Štuthofe. Dachau koncentracijos stovykloje išlikusius gyvus Šiaulių žydus 1945 m. gegužės 2 d. išlaisvino amerikiečių kariuomenė. Karo pabaigos sulaukė tik 350–500 Šiaulių žydų. (32)
Iš viso nacių okupacijos metu buvo nužudyta apie 200 tūkst. Lietuvos žydų. Lietuvos žydų genocidas buvo pati baisiausia tragedija per visą Lietuvos istoriją. Niekados Lietuvos istorijoje per tokį trumpą laiką (tris metus) nebuvo nužudyta toks didelis žmonių skaičius. Buvo sunaikinta visa Lietuvos žydų (litvakų) etninė grupė su savo žmonėmis, istorija, tradicijomis, ekonomine sankloda ir turtinga kultūra.

____________________


(1) H. Krausnick, Hitlers Einsatzgruppen: Die Truppe des Weltanschaaungskrieges 1938–1942, Frankfurt am Main, 1985, S. 124–125.
(2) R. Hilberg, Die Vernichtung der europäischen Juden, Frankfurt am Main, Bd. 2, 1990, S. 303.
(3) H. Krausnick, Hitlers Einsatzgruppen..., S.151–152.
(4) Pranešimai iš SSRS Nr. 14, Bundesarchivabteilungen Posdam, S. 82; H. Krausnick, Hitlers Einsatzgruppen..., S. 142.
(5) H. Krausnick, Hitlers Einsatzgruppen..., S. 142; Masinės žudynės Lietuvoje 1941–1944, dokumentų rinkinys, V., 1973, d. 2, p. 26.
(6) Masinės žudynės Lietuvoje 1941–1944, dokumentų rinkinys, V., 1965, d. 1, p. 131.
(7) Masinės žudynės Lietuvoje, d. 1, p. 135.
(8) Masinės žudynės Lietuvoje, d. 1, p. 138.
(9) Kauno komendanto 1941 m. liepos 10 d. įsakymas Nr. 15, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. R-1444, ap.1, b. 8, l. 40.
(10) „Kowno“, Enzyklopedie des Holocaust: die Verfolgung und Ermordung der europäischen Juden, München–Zürich, 1995, Bd. 2, S. 804.
(11) Kauno geto žydų policijos istorija (rusų kalba), Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, nenustatytos priklausomybės bylų apyrašas, b. 345, l. 11–13.
(12) I. Guzenberg, „Vilniaus getas ir 1942 m. gyventojų surašymas“, Vilniaus getas: kalinių sąrašai, V., 1996, t. 1, p. 13; G. Šuras, Užrašai: Vilniaus geto kronika 1941–1944, V., 1997, p. 37.
(13) „Wilna“, Enzyklopedie des Holocaust..., Bd. 3, S. 1601.
(14) Prof. I. Arado pranešimas „Shoah: Lietuvos žydų sunaikinimas“, perskaitytas Telšiuose 2001 m. rugsėjo 19–24 d. vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Lietuvos žydų bendruomenė XIX a. –1941 m.“, p. 13.
(15) Masinės žudynės Lietuvoje 1941–1944, dokumentų rinkinys, V., 1965, d. 1, p. 243.
(16) „Wilna“, Enzyklopedie des Holocaust: die Verfolgung und Ermordung der europäischen Juden, München–Zürich, 1995, Bd. 3, S. 1601.
(17) Vokiečių saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje 1943 m. balandžio mėn. pranešimas, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. R-1399, ap. 1, b. 26, l. 55–56.
(18) Masinės žudynės Lietuvoje 1941–1944, dokumentų rinkinys, V., 1965, d. 1, p. 172; J. Oželio-Kozlovskio 1944 m. gruodžio 16 d. tardymo protokolas, Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau – LYA), f. K-1, ap. 58, b. 27968/3, l. 12–48; G. Šuras, Užrašai: Vilniaus geto kronika 1941–1944, V., 1997, p. 106–109; K. Sakowicz, Dziennik pisany w Ponarach od 11 lipca 1941 r. do 6 listopada 1943 r., Bydgoscz, 1999, p. 79–84.
(19) A. Rindziunskio 1945 m. gruodžio 21 d. apklausos protokolas, buv. Latvijos SSR KGB archyvas, b. arch. Nr. N-18313, t. 3, ap. 164; I. Guzenberg, „Vilniaus geto darbo stovyklos ir 1942 m. gyventojų surašymas”, Vilniaus getas: kalinių sąrašai, V., 1998, t. 2, p. 14–15.
(20) I. Arad, Holocaust: Katastrofa evropejskogo evrejstva (1933-1945), Erusalim, 1990, s. 88.
(21) Masinės žudynės Lietuvoje, d. 1, p. 172; prof. I. Arado pranešimas „Shoah: Lietuvos žydų sunaikinimas“, perskaitytas Telšiuose 2001 m. rugsėjo 19–24 d. vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Lietuvos žydų bendruomenė XIX a.–1941 m.“, p. 24.
(22) Vokiečių saugumo policijos ir SD Vilniaus skyriaus 1943 m. lapkričio 11d. pranešimas, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. R-1399, ap.1, b. 33, l. 4.
(23) “Wilna”, Die Enzyklopedie des Holocaust: die Verfolgung und Ermordung der europäischen Juden, München–Zürich, 1995, Bd. 3, S. 1603.
(24) LSSR KGB 1944 m. rugpjūčio 8 d. pažyma apie nacistinių okupantų Kaune įvykdytas žydų žudynes, LYA, f. K-1, ap. 10, b. 16, l. 94.
(25) LYA, f. K-1, ap. 10, b. 102, l. 217; Ch. Gordono 1944 m. rugpjūčio 12 d. parodymai, Mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 159–25, l. 5 a. p.
(26) Masinės žudynės Lietuvoje, d. 1, p. 247–248.
(27) 1944 m. liepos 20 d. kalinių sąrašas, Štuthofo muziejaus archyvas (Archiwum Muzeum Stuthof), Sygn. I–II B–10, S. 169–189.
(28) Ibid., Sygn. I–II C–3, S. 43–67.
(29) “Kowno”, Enzyklopedie des Holocaust..., Bd. 2, S. 806.
(30) G. Parizerio 1945 m. balandžio 17 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 46, b. 1228, l. 1–2.
(31) Masinės žudynės Lietuvoje, d. 1, p. 342; užrašai apie Šliofo veiklą 1972 m. vasario 4 d., LYA, f. K-1, ap. 46, b. 1228, l. 1–2; Дневник А. Ерушалми ,Черная книга, Вильнюс, 1993, c. 279.
(32) L. Peleckienė, „Prie Šiaulių geto vartų skambėjo gedulingas „Requiem“, Lietuvos rytas, 1994 m. liepos 26 d., p. 12; E. Genso 1948 m. sausio 21 d. tardymo protokolas, LYA, f. K-1, ap. 58, b. 42809/3, l. 12–13.