Istorinis kontekstas
Istorinių įvykių kronika
1944-03-27
„Kailio“ ir kariuomenės autoremonto (H. K. P.) stovyklose buvo surengtos žiaurios Vaikų akcijos.
Po geto likvidavimo Vilniuje buvo palikta dirbti apie 3 000 žydų.
Jie dirbo „Kailio“ fabrike, kariuomenės autoremonto dirbtuvėse, karo ligoninėje ir gestapo dirbtuvėse. 1944 m. kovo 27 d. „Kailio“ ir kariuomenės autoremonto stovyklose buvo surengta žiauri vaikų pagrobimo akcija. Jai vadovavo gestapininkas M. Weissas (Weiss), W. Šrioderis (Schröder), SS oberšarfiureris Richteris (Richter).
Iš darbo stovyklos kalinio „Kailis“ Grigorijaus Šuro dienoraščio:
1944 metų kovo 27-ąją vaikai, kaip įprasta, buvo išvesti į apelį, neva tam, kad, patikrinus pagal sąrašus, jie būsią nusiųsti į karo ligoninės bloką medicininei apžiūrai.
Tėvai išėjo į fabriką, nors jiems keistai galėjo pasirodyti pakeista darbo dienos pradžia.
Vaikai greitomis nusiprausė, bent šiek tiek pasidabino ir išskubėjo į „apžiūrą“.
Kai beveik visi jau sugužėjo į ligoninės bloką, staiga išniro sunkvežimis su specialiuoju lietuvių būriu, vadovaujamu Šrioderio, Miūlės ir Hazeno.
Ginkluotų vykdytojų šutvė suvirto į ligoninę. Vyresnieji vaikai ir motinos, ant rankų laikiusios mažylius, iškart suprato, kad papuolė į baisingus žabangus. Prasidėjo neapsakomas pergąsdintų vaikų verksmas, motinų klyksmai. Vaikus vedė į kiemą ir sodino į tuo metu privažiavusius sunkvežimius Pripildytos mašinos nedelsdamos viena paskui kitą nuvažiavo.
Kai kuriems vaikams pavyko išsigelbėti pačioje ligoninėje po lovom arba kieme po suverstomis ten lentomis. Tuo metu, kai buvo gaudomi vaikai, „Kailio“ fabrike visur pristatė kulkosvaidžių, įėjimus ir išėjimus užtvėrė ginkluoti lietuvių policininkai. Darbininkai bemat pajuto, kad jų vaikams dedasi kažkas negera Kas atsitiko tą dieną, jie smulkiai sužinojo sugrįžę iš darbo.
Iš „Kailio“ stovyklos buvo išvežta apie 250 vaikų ir senelių.
Vaikų akcija buvo vykdoma ir kariuomenės autoremonto dirbtuvių (H. K. P.) stovykloje. Anksti ryte prie stovyklos vartų atvyko SS oberšarfiureris Richteris. Kartu su juo atvažiavo gestapininkai (tarp jų buvo ir M. Weissas) ir policininkai. Stovyklos komendantui Kolyšui buvo pasakyta, kad visuose Ostlando lageriuose H. Himmlerio įsakymu vyksta nedarbingų žmonių (vaikų, senelių, ligonių) pašalinimo akcija. Kai kurie tėvai dar bandė slėpti savo vaikus. Stovyklos gyventojus ištiko šokas ir apėmė panika. Įsibrovėliai pradėjo daryti kratas ieškodami vaikų ir senelių. Surastieji buvo atvaryti į stovyklos esančią aikštę. Išviso buvo surinkta apie 150-200 vaikų. Motinos, bandžiusios ginti savo vaikus, buvo žiauriai mušamos. H. K. P. kalinė Žukovskaja M. Weissą pavadino vaikų žudiku. Šis parklupdė moterį ant žemės ir pistoleto šūviu į pakaušį moterį nušovė. Paskui vaikai buvo sumesti į sunkvežimius ir išvežti nežinoma kryptimi. Tik labai nedaugeliui vaikų pavyko pasislėpti ir išvengti išvežimo. Jie liko gyventi nelegaliai iki pat stovyklos likvidavimo. 1944 m. liepos 2-3 dienomis Vilniuje naciai išžudė paskutinius mieste dar buvusius žydus (apie 2 000–2 300 žmonių).
„Kailio“ ir kariuomenės autoremonto (H. K. P.) stovyklose buvo surengtos žiaurios Vaikų akcijos.
Po geto likvidavimo Vilniuje buvo palikta dirbti apie 3 000 žydų.
Jie dirbo „Kailio“ fabrike, kariuomenės autoremonto dirbtuvėse, karo ligoninėje ir gestapo dirbtuvėse. 1944 m. kovo 27 d. „Kailio“ ir kariuomenės autoremonto stovyklose buvo surengta žiauri vaikų pagrobimo akcija. Jai vadovavo gestapininkas M. Weissas (Weiss), W. Šrioderis (Schröder), SS oberšarfiureris Richteris (Richter).
Iš darbo stovyklos kalinio „Kailis“ Grigorijaus Šuro dienoraščio:
1944 metų kovo 27-ąją vaikai, kaip įprasta, buvo išvesti į apelį, neva tam, kad, patikrinus pagal sąrašus, jie būsią nusiųsti į karo ligoninės bloką medicininei apžiūrai.
Tėvai išėjo į fabriką, nors jiems keistai galėjo pasirodyti pakeista darbo dienos pradžia.
Vaikai greitomis nusiprausė, bent šiek tiek pasidabino ir išskubėjo į „apžiūrą“.
Kai beveik visi jau sugužėjo į ligoninės bloką, staiga išniro sunkvežimis su specialiuoju lietuvių būriu, vadovaujamu Šrioderio, Miūlės ir Hazeno.
Ginkluotų vykdytojų šutvė suvirto į ligoninę. Vyresnieji vaikai ir motinos, ant rankų laikiusios mažylius, iškart suprato, kad papuolė į baisingus žabangus. Prasidėjo neapsakomas pergąsdintų vaikų verksmas, motinų klyksmai. Vaikus vedė į kiemą ir sodino į tuo metu privažiavusius sunkvežimius Pripildytos mašinos nedelsdamos viena paskui kitą nuvažiavo.
Kai kuriems vaikams pavyko išsigelbėti pačioje ligoninėje po lovom arba kieme po suverstomis ten lentomis. Tuo metu, kai buvo gaudomi vaikai, „Kailio“ fabrike visur pristatė kulkosvaidžių, įėjimus ir išėjimus užtvėrė ginkluoti lietuvių policininkai. Darbininkai bemat pajuto, kad jų vaikams dedasi kažkas negera Kas atsitiko tą dieną, jie smulkiai sužinojo sugrįžę iš darbo.
Iš „Kailio“ stovyklos buvo išvežta apie 250 vaikų ir senelių.
Vaikų akcija buvo vykdoma ir kariuomenės autoremonto dirbtuvių (H. K. P.) stovykloje. Anksti ryte prie stovyklos vartų atvyko SS oberšarfiureris Richteris. Kartu su juo atvažiavo gestapininkai (tarp jų buvo ir M. Weissas) ir policininkai. Stovyklos komendantui Kolyšui buvo pasakyta, kad visuose Ostlando lageriuose H. Himmlerio įsakymu vyksta nedarbingų žmonių (vaikų, senelių, ligonių) pašalinimo akcija. Kai kurie tėvai dar bandė slėpti savo vaikus. Stovyklos gyventojus ištiko šokas ir apėmė panika. Įsibrovėliai pradėjo daryti kratas ieškodami vaikų ir senelių. Surastieji buvo atvaryti į stovyklos esančią aikštę. Išviso buvo surinkta apie 150-200 vaikų. Motinos, bandžiusios ginti savo vaikus, buvo žiauriai mušamos. H. K. P. kalinė Žukovskaja M. Weissą pavadino vaikų žudiku. Šis parklupdė moterį ant žemės ir pistoleto šūviu į pakaušį moterį nušovė. Paskui vaikai buvo sumesti į sunkvežimius ir išvežti nežinoma kryptimi. Tik labai nedaugeliui vaikų pavyko pasislėpti ir išvengti išvežimo. Jie liko gyventi nelegaliai iki pat stovyklos likvidavimo. 1944 m. liepos 2-3 dienomis Vilniuje naciai išžudė paskutinius mieste dar buvusius žydus (apie 2 000–2 300 žmonių).